Tepakyla moterys katalikų bažnyčioje
TEMOS: Daugelis katalikų uždarė savo protus tiesai – Atvirumas idėjoms, išeinančioms už doktrinų ribų – Amžių tragedija – Bažnyčia privalo pasikeisti arba mirti – Realistiškas popiežystės įvertinimas – Svarbiausia problema, su kuria susiduria bažnyčia – Ar gali bažnyčia išgyventi? – Moterys dvasininkijoje – Naudokitės mano rožiniais bažnyčiai reformuoti – Vyriškumas be pusiausvyros kuria karą – Pripažinkite Dievo Motinos galią
Pakylėtoji Mokytoja Motina Marija 2005 metų balandžio 02 d.
Aš iš tiesų esu Marija, jūsų Motina, ir aš ateinu popiežiaus išėjimo dieną. Tačiau aš ateinu 11:00 valandą vakare [Rytų zonos laiku], simbolizuodama, kad tai iš tiesų yra 11-oji valanda katalikų bažnyčiai. Tai yra valanda, kuomet ši bažnyčia privalo rinktis, ar ji kils aukštyn ar risis žemyn, nes ji daugiau nebegali likti drungna Kristaus realybei.
Žinau, kad daugelis katalikų visame pasaulyje gedi savo mylimo popiežiaus išėjimo. Mano Motinos širdis apglėbtų visus šiuos žmones ir paguostų juos šią tamsią valandą, šią baimės, netikrumo, skausmo ir liūdesio valandą. Tačiau turite suprasti, kad užuojauta, kurią jaučiu kaip pakylėtoji būtybė, nėra žmogiška užuojauta, nėra žmogiškas gailestis. Neatėjau vien guosti; atėjau padėti žmonėms pasikeisti.
Atėjau suteikti dangiškąją užuojautą, kurios tikslas yra iškelti žmones iš sąmonės būsenos, kurioje jie jaučia liūdesį. Ir todėl ateinu pažadinti, ateinu pabudinti tuos, kurie turi ausis girdėti, tuos, kurie yra pasirengę išgirsti tikrąjį žinią, kurią Dievo Motina nori pasakyti apie katalikų bažnyčią, kurią nori pasakyti katalikams šią tamsią valandą, šią nepaprastai svarbią valandą, kuri bus lūžio taškas katalikų bažnyčiai.
Ir ar tai būs lūžio taškas į gerąją pusę, ar lūžio taškas į tamsą, dar turėsime pamatyti. Ir tai nebus nulemta to, kas bus išrinktas popiežiumi, to nenulems vienas žmogus ar netgi grupė kardinolų Romoje; tą nulems kritinė masė katalikų visame pasaulyje, ir tai, ką jie pasirinks daryti su galimybe, kuri jiems šiuo metu atsivėrė.
Daugelis katalikų uždarė savo protus tiesai
Atėjau jums duoti nedidelę perspektyvą, kad suprastumėte, su kokiais sunkumais susiduriu aš ir kiti pakylėtieji mokytojai, bandydami apšviesti žmoniją. Norėčiau pasiimti jus į nedidelę kelionę su savimi jūsų vaizduotėje. Norėčiau, kad įsivaizduotumėte, jog esate čia, danguje, ir žvelgiate žemyn į Žemę, ir matote, kokioje sąmonės būsenoje yra dauguma katalikų visame pasaulyje.
Dauguma katalikų šiandien suvokia, kažkuriame savo esybės lygmenyje, kad laikai pasikeitė, visuomenė pasikeitė. Ir daugeliu atžvilgiu, daugelis papročių, tradicijų ir įsitikinimų nebeatitinka laikų dvasios bažnyčioje, kurią jie laiko tikrąja Kristaus bažnyčia. Daugelis šių katalikų užaugo su klausimais apie Dievą ir apie Kristų, į kuriuos oficialiosios doktrinos niekada neatsakė. Kai kurie atsakymų ėmė ieškoti kitur, kai tuo tarpu kiti tiesiog nustojo uždavinėti klausimus. Daugelis iš jų jaučia lojalumą išorinei bažnyčiai ir mano, kad norėdami išlikti ištikimi bažnyčiai, jie turėtų užverti savo protą bet kokioms idėjoms, kurių negali paaiškinti doktrina. Atrodytų, lyg šiems žmonėms lojalumas išorinei doktrinai būtų svarbesnis už vidinės tiesos pažinimą.
Tačiau, jeigu pažvelgtumėte į mano mylimo Jėzaus duotą pavyzdį, pamatytumėte žmogų, kuris visą savo gyvenimą pašventė tiesai ir kuris nenorėjo eiti į kompromisus su tiesa, vien tam, kad patiktų žmonėms ar patenkintų savo išorinę sąmonę bei ego. Ir tai yra pavyzdys, kuriuo ir jūs turėtumėte sekti, neleisdami savo pačių ego, jokiam kitam žmogui ar institucijai atsistoti tarp jūsų ir tiesos, Kristaus tiesos, kuri jus išlaisvins nuo visų žmogiškų apribojimų ir grandinių.
Klausimas, su kuriuo šiandien susiduria dauguma katalikų, yra tas pats klausimas, su kuriuo žmonės susidurdavo visais amžiais: „Ar norite tiesos, ar verčiau norite pasilikti iliuzijose, sumaištyje ir tamsoje?“ Tai yra klausimas, kurį Jėzus užduodavo – tiek ištartą, tiek ir neištartą – kiekvienam prieš 2000 metų sutiktam žmogui. Jie visi susidūrė su būtinybe arba priimti Jėzaus įkūnytą tiesą, arba atmesti šią tiesą.
Atvirumas idėjoms, išeinančioms už doktrinų ribų
Ir šiandien klausimas yra toks: „Ar priimsite Kristaus tiesą, ar atmesite šią tiesą?“ Noriu, kad žinotumėte, jog aš, Marija, įvairiais būdais dirbu su katalikais labai ilgą laiką. Matėte apreiškimus, girdėjote žinias, matėte ašaras, tekančias iš statulų, ir matėte įvairiausius saulės atliktus stebuklus. Tačiau norėčiau, kad pagalvotumėte, kodėl pasirodžiau tokiais būdais, ir kodėl perduodavau labai paprastutes žinias, kurios dažnai būdavo net pernelyg paprastos.
Taip yra dėl to, kad daugybė katalikų uždarė savo protus bet kokioms idėjoms, išeinančioms už oficialiosios išorinės bažnyčios doktrinų ribų. Ir todėl turėtumėte pamąstyti, kaip aš, Marija, galėčiau pažadinti žmones. Kaip galėčiau pažadinti katalikus tiesai, kuri juos išlaisvintų? Ir liūdnas faktas yra toks, kad turiu labai ribotas galimybes pažadinti katalikus, nes daugelis iš jų bijo atrasti tiesą, kuri išeitų už jų išorinės doktrinos ribų. Didžiausias ir pagrindinis jų rūpestis nėra sužinoti tiesą, kuri padarytų juos laisvus. Didžiausias ir pagrindinis jų rūpestis yra užtikrinti, kad bet kuri jų sutikta idėja atitiktų išorinės bažnyčios išorinę doktriną.
Ir tuomet kaip gi galėčiau pasirodyti jiems tokiu būdu, kuris neatitiktų išorinės bažnyčios nustatytų standartų? Ir kaip galėčiau pasakyti ką nors tokio tuose apreiškimuose, patvirtintuose bažnyčios, jeigu tai, ką pasakyčiau, neatitiktų bažnyčios doktrinos? Matote, aš esu dvasinė būtybė ir aš žinau Kristaus tiesą ir Dievo realybę. Labai trokštu perduoti šią tiesą ir realybę visiems, kurie mane gerbia, nesvarbu ar jie būtų katalikai ar ne. Tačiau kaip man perduoti šią tiesą, jeigu viskas, ką norite girdėti, yra tai, kas atitinka išorinę doktriną, o ypač jeigu ši doktrina ne visiškai atitinka tiesą?
Amžių tragedija
Pamąstykite, kodėl Jėzus vadino rašto aiškintojus ir fariziejus veidmainiais, ir kodėl būtent šie žmonės pamėgino jį nutildyti, nužudydami jo fizinį kūną. Priežastis paprasta. Šie žmonės nenorėjo tiesos. Jie bijojo tiesos. Jie norėjo Mesijo, bet norėjo tokio Mesijo, kuris paklustų jų religijos išorinėms doktrinoms. Ir visgi Mesijas buvo siųstas Dievo, kad išlaisvintų juos nuo jų iliuzijų, tad, jeigu jų doktrinos prasilenkia su Dievo tiesa, ką tuomet Mesijui daryti? Ar jis turėtų jiems duoti tiesą, ar turėtų paklusti jų doktrinoms, ir leisti jiems pasilikti savo paklydimuose bei iliuzijose?
Matote, mano mylimieji, Jėzus nenorėjo daryti kompromisų su tiesa, ir būtent dėl to jis metė iššūkį rašto aiškintojams, fariziejams ir įstatymo mokytojams, paėmusiems pažinimo raktą, pažinimo raktą, kad Dievo karalystė yra jumyse, ir kad raktas į išganymą nėra išorinė religija, raktas yra eiti vidun ir pasiekti aukštesniąją sąmonės būseną. Būtent dėl to, kad Jėzus darė tai, ką Dievas pasiuntė jį daryti – metė iššūkį žmonių iliuzijoms, jis buvo persekiojamas arba ignoruojamas. Kol galiausiai buvo pasmerktas mirti ir nukryžiuotas.
Tai yra amžių tragedija, kad tie, kurie yra įstrigę iliuzijoje, yra užburtame rate, kuriame jų įsitikinimai yra melas, tačiau jie buvo užprogramuoti bijoti kvestionuoti melą, kuriuo patikėjo. Jų baimė neleidžia jiems kvestionuoti melo, o jeigu jie nesiryš kvestionuoti melo, kaip tuomet galės gauti tiesą, kuri juos išlaisvintų nuo šio melo? Ir šitaip žmonės įstringa užburtame rate, iš kurio net ir Dievo atstovas, net ir Dievo Sūnus, pasiųstas į įsikūnijimą, net ir Žodis, tapęs kūnu, negali jų pažadinti – jeigu jie neturi ausų, kurios galėtų išgirsti tiesą, išeinančią už išorinės doktrinos, laikančios juos iliuzijų kalėjime, ribų.
Bažnyčia privalo pasikeisti arba mirti
Matote, Žemės planeta žengė negrįžtamą žingsnį. Laikas ir dvasiniai ciklai persisuko į priekį, ir jeigu būsite atviri su savimi, žinosite, kažkur giliai savo esybės viduje, kad laikas perėjo į priekį, kad ciklai pasikeitė, kad niekas nebegali likti kaip buvę – net ir katalikų bažnyčioje.
Turėtumėte žinoti, kad aš, Marija, norėčiau matyti bažnyčią keičiantis su kartu su laikais, norėčiau, kad ji taptų gyva, energinga bažnyčia, galinčia patenkinti daugybės ieškotojų dvasinius poreikius šiame amžiuje. Tačiau bažnyčia negali ir negalės pasikeisti, kol kritinė masė katalikų nenuspręs, jog jie nebenori toliau laikytis aklo lojalumo išorinei bažnyčiai ir išorinėms doktrinoms. Vietoj to, jie savo lojalumą pakeltų į aukštesnį lygį, ir siektų Kristaus tiesos, prisiekdami ištikimybę šiai tiesai ir tiktai šiai tiesai.
Ir tai yra judėjimas, kuris turi ateiti iš apačios, nes, jeigu pažvelgtumėte į istoriją, pamatytumėte, kad revoliuciniai pokyčiai retai kada, jei iš viso, būdavo atnešami iš viršaus. Jie įvykdavo tik dėl spaudimo iš apačios, kuris galiausiai priversdavo žmones, esančius vadovaujančiuose postuose, suprasti, kad jie privalo arba pasikeisti, arba prarasti savo postus.
Tad matote, kad net ir katalikų bažnyčia turi hierarchiją, pasišventusią išsaugoti išorinę bažnyčią ir savo pačių postus toje bažnyčioje. Jie iš tiesų yra tokioje pačioje pozicijoje kaip ir tie žmonės žydų religijoje, kurie jautė grėsmę iš Jėzaus, kai jis atnešė tiesą, kuri buvo aukštesnė už senosios religijos išorinę doktriną. Todėl klausimas yra paprastas. Žinote iš evangelijų, kad prieš 2000 metų žydų religijos vadai pasirinko nužudyti gyvąjį Kristų, užuot priėmę jį kaip Išganytoją ir Mesiją. Šiandien klausimas yra toks: ar katalikų bažnyčios vadovybė bus pasiruošusi priimti gyvąjį Kristų, ar mėgins nužudyti jį ir jo tikrąjį mokymą, duotą šiame amžiuje.
Ir šis gyvasis Kristus nėra vien tik Jėzus Kristus, kalbantis per tą patį pasiuntinį, kuriuo naudojuosi perduodama šią žinią. Tai iš tiesų yra gyvasis Kristus daugelyje žmonių visame pasaulyje, tarp jų ir daugelyje žmonių, kurie dirba pačioje katalikų bažnyčioje ir kurie siekia ją reformuoti, suprasdami, kad ji privalo būti reformuota arba mirs.
Realistiškas popiežystės įvertinimas
Ir todėl su meile jums pateiksiu realistišką Jono Pauliaus II popiežystės įvertinimą. Tegul nekyla jokių abejonių, kad šį popiežių aš labai myliu. Tačiau tegul taip pat nekyla jokių abejonių, jog myliu jį ne daugiau nei kiekvieną iš jūsų. Tegul nekyla abejonių, kad popiežius Jonas Paulius II labai mylėjo bažnyčią ir labai mylėjo Kristaus misiją, taip kaip jis suprato šią misiją. Šis popiežius iš tiesų buvo dvasingesnis, mistiškesnis popiežius už daugelį kitų popiežių, kuriuos matėte šimtmečių bėgyje. Jam daug mažiau rūpėjo išorinės religijos politikavimai ir valdžios žaidimai, nes labiausiai jam rūpėjo krikščioniškosios religijos dvasia.
Tačiau pasakiusi tai, taip pat privalau su tikru realizmu jums pasakyti, kad popiežiui buvo sunku perkelti savo mistinį ilgesį į išorinę bažnyčią. Jis nesugebėjo, nenorėjo žengti drąsaus žingsnio ir transformuoti bažnyčią pagal savo vidinę viziją. Popiežius turėjo daug gerų priežasčių manyti, kad bažnyčia negali būti transformuota, arba kad ji dar nėra pasiruošusi šiai transformacijai. Tačiau turiu jums pasakyti, kad šios priežastys neatėjo iš Kristaus proto, bet atėjo iš kolektyvinės katalikų sąmonės, sąmonės, kuri buvo kuriama ir stiprinama beveik 2000 metų.
Ši sąmonė giliai veikė popiežių visą gyvenimą, ir ji paveikė jį iki tokio laipsnio, kad jis nesugebėjo virš jos pakilti. Ir todėl matėte, kad daugeliu atžvilgiu šis popiežius mėgino tęsti tradiciją, kuri, kaip jau suvokė daugelis katalikų, buvo atgyvenusi dar prieš pradedant jam popiežiauti. Ir turiu jums pasakyti, kad išorinis šio popiežiaus gyvenimas, o ypač jo liga per šiuos pastaruosius mėnesius, iliustruoja ir išreiškia visos katalikų bažnyčios būklę. Matėte, kad šį popiežių daugelis katalikų labai mylėjo, ir jis buvo mylimas dėl to, kad buvo garbingas popiežius, garbingas žmogus. Ir todėl, tam tikrais atžvilgiais, jis simbolizavo tai, kas yra gero katalikų bažnyčioje, simbolizavo katalikų bažnyčios potencialą.
Ir būtent dėl to daugelis žmonių nenorėjo jo paleisti. Ir tai iš dalies buvo ta priežastis, dėl kurios jis nenorėjo išeiti, nenorėjo palikti savo posto, net ir tuomet, kai visiems pasidarė akivaizdu, kad jis nei fiziškai, nei protiškai nebesugeba vykdyti savo posto pareigų. Jis laikėsi įsikibęs į savo postą iki pačios pabaigos, kas simbolizuoja tai, kad tiek daug katalikų laikosi įsikibę senų papročių, senų tradicijų iki pačios pabaigos. Ir matėte popiežiaus gyvenime, kaip jis nenorėjo keistis, bet vis laikėsi įsikibęs senų įpročių, kol galiausiai nuėjo nuo gyvenimo scenos į iliuziją, kurią žmonės vadina mirtimi. Klausimas yra toks: „Ar bažnyčia ir toliau laikysis įsikibusi savo senųjų įpročių, kol mirs, ar ji ryšis atgimti Dvasioje, kad galėtų atsinaujinti Kristuje, kad galėtų tapti nauja bažnyčia Kristuje?“
Svarbiausia problema, su kuria susiduria bažnyčia
Puikiai žinau, kad yra daug problemų, su kuriomis susiduria katalikų bažnyčia šiuo kritiniu laiku. Tačiau norėčiau išskirti vieną problemą, kuri, mano vertinimu, yra pati svarbiausia problema, su kuria šiandien susiduria katalikų bažnyčia. Ir ši problema yra moterų rolė bažnyčioje ir moterų rolė visuomenėje.
Šis pasiuntinys neseniai apturėjo patirtį, kuomet apsilankė vietovėje, kurioje, kaip buvo teigiama, aš jau kurį laiką pasirodydavau ir tariamai kalbėdavau per vieną žmogų, perduodama žinias. Jis mandagiai paklausė tą vietą prižiūrinčių žmonių, ar jie neleistų jam palikti lankstinukų krūvelės su mano Stebuklų Rožiniu. Iš pradžių jam buvo atsakyta teigiamai, bet tuomet, kai šie žmonės pradėjo skaityti mano Stebuklų Rožinį, jie pastebėjo vieną sakinį pačioje pradžioje, kuriama sakoma: „Mūsų Dieve Tėve ir Motina.“ Ir šie žmonės negalėjo priimti, kad Dievas yra Motina, nes pagal katalikų tradiciją Dievas yra laikomas tiktai Tėvu.
Šie žmonės pasinaudojo šiuo vienu išsireiškimu, kad atmestų rožinį, kurį daviau iš savo širdies. Tai ne tik iliustruoja daugelio katalikų sąmonės būseną ir kaip man neįmanoma apšviesti šiuos žmones ir padėti jiems pakilti aukščiau savo sąmonėje, tačiau tai taip pat parodo daugybės katalikiškų doktrinų ir tradicijų nelogiškumą, kurios kartais netgi tiesiogiai prieštarauja tam, kas yra parašyta Biblijoje. Nes argi Biblijoje nėra parašyta: „Aš esu Alfa ir Omega, pradžia ir pabaiga, – sako Viešpats, kuris yra, kuris buvo ir kuris ateina, Visagalis.“ (Apreiškimas 1,8)
Ir argi „Omega“ nėra moteriškasis aspektas? Biblija sako, kad Dievas yra Alfa ir Omega. Argi tai neįrodo, kad Dievas turi ir Omega aspektą, kad Dievas turi moteriškąjį aspektą? Ir kas yra katalikų bažnyčia, kad galėtų tai neigti, neigti Dievo Motiną, Dievo moteriškąjį aspektą, pačią Motinos liepsną?
Tai yra tragedija, ir ši tragedija tęsiasi jau beveik 2000 metų, per kuriuos tradicinės krikščioniškos bažnyčios neigė Dievo kaip Motinos realybę, neigė dieviškąjį moteriškumą ir neigė teisėtą moterų rolę, kurią Jėzus parodė savo santykiuose su manimi ir su mano mylima Marija Magdalena. Jėzus atėjo pakylėti moteris ir išlaisvinti jas nuo kaltės jungo, kurį jos vilko tūkstančius metų, nes buvo apkaltintos dėl Žmogaus Nuopolio.
Ir šiuo metu matome, kad yra didelė būtinybė reformuoti katalikų bažnyčią ir jos požiūrį į moterų rolę. Tačiau tai tebus galima atlikti tik tuomet, kai bus pripažintas faktas, jog Dievas turi tiek vyriškąjį, tiek ir moteriškąjį aspektus, kad Dievas yra ir Tėvas, ir Motina.
Ar gali bažnyčia išgyventi?
O ką tai reikš bažnyčiai? Tai reikš, kad tam tikros bažnytinės doktrinos ir tam tikri įsišakniję bažnytinės kultūros aspektai turės būti pašalinti iš bažnyčios. Visų pirma, bažnyčia turi liautis kaltinusi moteris dėl Nuopolio. Tai buvo nedidelis žingsnis teisinga linkme, kai bažnyčia reabilitavo Mariją Magdaleną, pripažindama faktą, kad ji nebuvo prostitutė ir kad, tiesą sakant, ankstesnieji bažnyčios tėvai pavertė ją prostitute dėl politinių priežasčių.
Ir tai rodo, kad bažnyčia, kai kuriais atvejais, turėjo valios peržvelgti praeitį ir ištaisyti klaidas, įslinkusias į tikėjimą dėl politinių priežasčių. Tačiau šis vienas atvejis tėra tik lašas jūroje, palyginus su tuo, ko reikia, norint reformuoti bažnyčią ir paversti ją tinkama organizacija, kuri turėtų šansų išgyventi šiame naujajame tūkstantmetyje.
Ir yra daugybė aspektų, tiek liečiančių doktriną, tiek ir kultūrą, kurie privalo būti reformuoti. Ir turiu jums pasakyti, kad, jeigu moterų rolė bažnyčioje iš tiesų nebus atnešta į harmoniją su Kristaus realybe, yra labai mažai šansų, kad bažnyčia išgyvens dar vieną šimtmetį. Tiesą sakant, bažnyčia gali sulaukti galo per mažiau nei 25 metus, jeigu moterų rolė nebus visiškai pakeista ir suharmonizuota su Dievo realybe.
Galėtume sakyti, kad dabartinė katalikų bažnyčios būklė yra vyrų dominuojamos kultūros, vyrų dominuojamos organizacijos padarinys, kuri sukūrė tam tikras problemas per šiuos praėjusius daugybę šimtmečių. Šios problemos buvo sukurtos ne dėl to, kad vyrai būtų nepajėgūs vadovauti dvasinei organizacijai. Jos buvo sukurtos dėl to, kad vyrų dominuojama kultūra verčia vyrus prarasti pusiausvyrą. Šie vyrai ima neigti savo pačių prigimties moteriškąjį apsektą, dėl ko pasidaro sustabarėję ir pernelyg fanatiški, ir nesugeba sukurti organizacijos, kuri keistųsi kartu su besikeičiančiais laikais.
Ir todėl yra absoliučiai būtina, kad bažnyčioje būtų atkurta teisinga pusiausvyra tarp vyriškųjų ir moteriškųjų savybių. Ir šiuo metu yra labai mažai tikėtina, kad bažnyčią galėtų išgelbėti vieni patys vyrai. Todėl sakau jums, tiek aš, tiek ir Jėzus labai norėtume, kad katalikų bažnyčia būtų reformuota ir moterims būtų leidžiama turėti didesnę įtaką bažnyčioje. Pirmas žingsnis turėtų būti leidimas katalikų kunigams tuoktis. Tai turėtų atkurti pusiausvyrą kunigų gyvenime, kuriems trūksta pusiausvyros be moters draugijos.
Ir būtent šį ekstremalų pusiausvyros nebuvimą matote pasireiškiant sistematišku ir plačiai paplitusiu seksualiniu vaikų išnaudojimu, besitęsiančiu jau ne vieną dešimtmetį. Ir šis išnaudojimas buvo atskleistas Jungtinėse Valstijose, tačiau galiu jus užtikrinti, kad jis vyksta visame pasaulyje katalikiškose parapijose. Būtų kvaila, būtų arogantiška manyti, kad tai yra tik amerikiečių problema. Kol kas tai tebuvo atskleista tik Jungtinėse Valstijose, nes Jungtinės Valstijos tam tikrais atžvilgiais yra sąžiningesnės ir atviresnės už kitas šalis. Tačiau ši problema negali būti slepiama amžinai.
Moterys dvasininkijoje
Sakau jums, yra absoliučiai būtina leisti kunigams vesti. Ir visgi, lygiai taip pat yra būtina leisti moterims tapti dvasininkėms. Ir tai, žinoma, yra žingsnis, kuris susilauks didžiulio pasipriešinimo, ne tik iš katalikų bažnyčios hierarchijos, bet ir iš pačių katalikų. Tačiau sakau jums, jeigu šis žingsnis nebus žengtas, ir žengtas per keletą ateinančių metų, nematau ateities katalikų bažnyčiai. Bažnyčia ir toliau atsilikinės nuo laikų dvasios, kol jos narių skaičius sumažės iki tokio lygio, kad ji pasidarys nereikšminga jėga pasaulyje.
Ir netgi turiu jums pasakyti, kad, jeigu teisinga pusiausvyra tarp vyrų ir moterų, tarp vyriškumo ir moteriškumo, nebus atstatyta bažnyčioje, numatau įvairias negandas, kurios iš tiesų sugriaus bažnyčią. Tai įvyks iš vidaus, per vidinę sumaištį ir konfliktus. Ir tai įvyks per išorinius įvykius, tokius kaip teismai, kurie jau atvedė daugelį kongregacijų Jungtinėse valstijose prie bankroto ir kurie gali išplisti po visą likusį pasaulį.
Puikiai suprantu, kad daugelis katalikų, gedinčių dėl popiežiaus mirties, norėtų išgirsti labiau paguodžiančią žinią. Bet, jeigu nusileistumėte viduje į savo sielą ir įsiklausytumėte, ką jūsų aukštesnioji esybė sako jums jūsų širdyje, suprastumėte, kad mano žinia iš tiesų yra nepaprastai guodžianti. Todėl, kad nekalbu jums vien švelnius žodžius, kurie tai akimirkai padėtų jums pasijusti geriau, bet visiškai nepadėtų jums pakeisti organizacijos. Vietoj to, mano žinia yra vilties ir paguodos žinia tiems, kurie yra pasiruošę suvokti absoliučią realybę, kad bažnyčia privalo pasikeisti arba mirti.
Tad klausimas yra paprastas: „Ar norite laikino komforto ir ilgalaikio diskomforto, matydami, kaip bažnyčia, kurią mylite, nugrimzta į nebūtį? Ar verčiau pasinaudosite šia tamsia valanda, leisdami užgimti naujai galimybei, naujam augimo ir pokyčių ciklui, kurie galėtų paversti katalikų bažnyčią šiuolaikiška organizacija?
Naudokitės mano rožiniais bažnyčiai reformuoti
Tad iš tiesų jums sakau, tai yra vienuoliktoji valanda. Tai yra pasirinkimo valanda, nes kai laikrodis išmuš dvyliktą nakties ir paskelbs 2012 metų pradžią, tai bus signalas, kad, bažnyčia arba bus pradėjusi fundamentalias, esmines reformas, arba ji bus pasipriešinusi šioms reformoms, tuo būdu pradėdama negrįžtamą irimo procesą. Turiu jums pasakyti, kad šie ateinantys septyneri metai bus labai svarbūs katalikų bažnyčiai, kaip jie bus svarbūs ir visai planetai. Ir taip pat turiu jums pasakyti, kad, jeigu daug didesnis skaičius žmonių nepradės naudotis mano rožiniais kaip įrankiu ne tik pasauliui, bet ir katalikų bažnyčiai transformuoti, tuomet matau labai mažai vilties, kad bažnyčia sugebės ir galės pati save transformuoti.
Todėl, jeigu esate katalikai, arba jeigu jums rūpi katalikų bažnyčia, noriu jus paraginti kuo plačiau paskleisti mano rožinius, kad jie pasiektų kuo daugiau žmonių. Duokite jiems bet kokį paaiškinimą, koks jums pasirodys tinkamas. Tačiau ir patys naudokitės šiais rožiniais ir tapkite transformuojančios jų galios savo pačių gyvenimuose liudininkais.
Turiu jums pasakyti, kad man reikia žmonių, kurie yra katalikų bažnyčioje arba kuriems rūpi katalikų bažnyčia, kurie turėtų atvirą protą mano čia perduodamos žinios realybei. Todėl, kad aš iš tiesų naudojuosi pasiuntiniu, kuris nėra kilęs iš katalikų, ir būtent dėl to jis nėra varžomas baimės ir tradicijų, kurios varžytų jo pasirengimą leisti man pasakyti per jį tiesą, kuri privalo būti išsakyta šią valandą.
Vyriškumas be pusiausvyros kuria karą
Žinoma, žinau, kad daugelis katalikų pasinaudos įvairiomis dingstimis, kad atstumtų šį pasiuntinį ir mano per jį perduodamą žinią. Tačiau turiu jums pasakyti, kad tai iš tiesų yra Marijos, Dievo Motinos, Marijos, Jėzaus Motinos žinia. Ateinu šiame amžiuje ne tik reformuoti katalikų bažnyčią, ateinu šiame amžiuje reformuoti krikščionybę ir atkurti teisėtą Dieviškojo Moteriškumo rolę, kaip poliariškumą Dieviškajam Vyriškumui.
Ateinu atkurti pusiausvyrą žmonijos rasei ir visiems tikriesiems dvasios ieškotojams šioje planetoje. Nes, iš tiesų, šie žmonės sugebės suprasti, kad karo grėsmė, kabanti virš šios planetos tūkstančius metų, gimsta iš nesubalansuotos vyriškos sąmonės, norinčios visiems viešpatauti jėga. Todėl ji temato tik vieną būdą pasiekti ir išlaikyti šią valdžią – nužudyti visus, kurie tam priešinasi. Ir tai yra absoliuti nepagarba gyvybei, kuri tegali ateiti iš Tėvo liepsnos iškraipymo ir absoliutaus Motinos liepsnos ignoravimo.
Todėl tai yra ekstremalus disbalansas. Ir vienintelis būdas išvengti plataus masto karo yra labai greitai atkurti tikrąją pusiausvyrą tarp vyriškojo ir moteriškojo poliariškumo, ne tik individuose, bet ir visoje visuomenėje. Visgi šis atkūrimas privalo prasidėti nuo individo. Jis turi prasidėti nuo milijonų dvasios ieškotojų, kurie siektų atkurti pusiausvyrą tarp dieviškojo vyriškumo ir dieviškojo moteriškumo savo pačių esybėse. Ir sakau jums, jeigu skaitysite mano rožinius tarp eilučių, pamatysite, kad kiekvienas iš jų yra sukurtas taip, kad atkurtų pusiausvyrą tarp vyriškųjų ir moteriškųjų jėgų jūsų pačių esybėje, visuomenėje ir visoje planetoje. Ir todėl šie rožiniai yra raktas į aukso amžių, kuris galėtų gimti, kuris trokšta gimti, tačiau dar negali gimti, nes pernelyg daug žmonių nenori leisti Kristui gimti savo širdyse.
Ir iš tiesų, kaip neseniai sakė Jėzus, vis dar nėra vietos užeigoje, kad Kristus galėtų gimti daugelio žmonių šioje planetoje širdyse. Ir jeigu tai nepasikeis, ir daugiau žmonių neišdrįs pažvelgti už tradicinių doktrinų ribų, jeigu jie neišdrįs pakilti virš baimės ir neišdrįs leisti Kristui gimti savo širdyse, jeigu jie nenorės leisti Kristui atkurti pusiausvyros tarp vyriškojo ir moteriškojo poliariškumo savo pačių esybėse, tuomet iš tiesų aukso amžius negalės užgimti, kol Žemė neišgyvens tokių skausmingų gimdymo sąrėmių, kad jums būtų sunku net įsivaizduoti savo išoriniu protu.
Ateinu vėl, ne su niūrios nevilties žinia, bet su realizmo žinia. Tai yra pasirinkimo valanda. Ar pasirinksite leisti tiesai pakylėti jus aukščiau, ar pasirinksite įsikibę laikytis tradicinių doktrinų, kurių daugelis yra pastatytos ant iliuzijų, gimusių iš disbalanso? Tai yra pasirinkimas, kurį turi padaryti ne tik katalikai, bet ir visi dvasingi žmonės pasaulyje.
Tačiau aš viliuosi, kad, kai katalikų bažnyčia įžengs į naują etapą savo istorijoje, daugelis katalikų sukils ir pareikalaus reformų bažnyčioje. Ir viliuosi, kad daugelis žmonių prašys, jog šios reformos būtų nukreiptos į teisėtą moterų rolės atkūrimą, kad moterys būtų laikomos lygiavertėmis su vyrais. Ir kad tuo būdu diskriminacija prieš moteris, kuria katalikų bažnyčia užsiėmė tokią daugybę šimtmečių, galiausiai galės baigtis, ir bažnyčia iš tiesų galės tapti pagarbos Dieviškajam Moteriškumui instrumentu, pagarbos, kurią Jėzus ir kai kurie jo mokiniai rodė prieš 2000 metų.
Ši pagarba buvo ištrinta iš istorijos, ir ją ištrynė tie, kurie turėjo politinį tikslą išaukštinti vyrus ir pažeminti moteris. Tai privalo liautis! Ir aš, Marija, nesu feministė žmogiškąja šio žodžio prasme, bet aš esu feminizmo pradininkė dangiškąja šio žodžio prasme. Tačiau tiktai tie, kurie bus pasiruošę prisiliesti prie Kristaus proto, žinos skirtumą, skirtumą tarp tiesos ir netiesos, tarp šviesos ir tamsos, tarp gyvenimo ir mirties.
Pripažinkite Dievo Motinos galią
Todėl aš dabar ateinu su visu ugningumu Esybės, kuri AŠ ESU, Šviesos ir Meilės Esybės, kurių nė vienas mano apsireiškimas neparodė pilnos ugnies, kuri AŠ ESU. Ir todėl aš stoviu prieš visus pasaulio žmones, visoje savo ugnies galioje ir sakau: „Pripažinkite Dievo Motinos galią ir pripažinkite, kad ji yra lygiavertė Dievui Tėvui! Tačiau ji taip pat žino savo vietą, kaip Tėvą balansuojančios jėgos, nepaminančios jo, kaip savitranscendencijos jėgos, autoriteto.“
Ir todėl sakau: „Nubuskite realybei, kad Dievas yra tiek Tėvas, tiek ir Motina, ir todėl ir jūsų siela turi tiek vyrišką, tiek ir moterišką aspektus. Ir raktas į išganymą yra atkurti pusiausvyrą tarp šių dviejų aspektų, nes, iš tiesų, tiktai atkūrę šią pusiausvyrą, galėsite apsivilkti vestuvinį drabužį. Ir tiktai tie, kurie vilkės vestuvinį drabužį, bus priimti į vestuvių puotą. O visų kitų kojas ir rankas suriš jų iliuzijos. Ir jie bus išmesti į išorinę tamsą, kurią sukūrė jų pačių protų tamsumas, tamsumas, gimęs iš disbalanso, disbalanso, dėl kurio jie nenori leisti Kristui gimti savo širdyse.“
Ir todėl sakau: „Ryžtingai siekite šios pusiausvyros, apsivilkite vestuvinį drabužį ir įženkite į Dievo karalystę, esančią jumyse!“ Tėvo, Sūnaus, Šventosios Dvasios ir Dangiškosios Motinos vardu, tai padaryta. Tai atlikta. Tai užsklęsta, nes tai ištarė Viešpaties lūpos, AŠ ESU KAS ESU, Motinos Marijos lūpos. Amen.
Versta iš www.ascendedmasterlight.com