Dėkingumas yra raktas į gausingą gyvenimą

TEMOS: 2012 – Dvasinės terorizmo priežastys – Kainas ir Abelis – Mirties sąmonė – Atidavimo svarba – Žaltiškas protas – Gėrio ir blogio melas – Dievas nereikalauja tobulumo – Slėpimasis nuo mokytojo – Visraktis į Rojų – Stebuklų dėkingumo rožinis – Terorizmas ir Kaino sąmonė

Pakylėtoji Mokytoja Motina Marija, 2004 m. kovo 28 d. per Kim Michaels

Mano Mylimos širdys, ateinu šiandien pas jus Stebuklų Dėkingumo liepsnoje. Ateinu pas jus kaip Dėkingumo Motina. Ateinu išreikšti jums dangaus dėkingumą už tarnystę, kurią daugelis iš jūsų teikėte tokią daugybę metų, net ir daugybę gyvenimų. Iš tiesų tik ši tarnystė, ir jūsų per šią tarnystę įgytas momentumas, suteikia jums galią daryti skirtumą šioje neramioje planetoje, stumtelint žemę žingsneliu arčiau Dievo karalystės įsikūnijimo.

Aš taip pat ateinu išreikšti savo dėkingumą, ir paties dangaus dėkingumą, tiems iš jūsų, kurie taip stropiai kalbėjote mano naujus rožinius. Šie rožiniai iš tiesų daro skirtumą, ir galiu jus užtikrinti, kad jeigu ne šie kalbami rožiniai, būtumėte matę siaubingai viską niokojančius žemės drebėjimus praeitą mėnesį. Šių žemės drebėjimų išvengėme, ir vietoj jų matėte daug mažesnių žemės drebėjimų, kurie nenusinešė gyvybių. Tačiau turiu jus perspėti, kad žemės drebėjimų ir kitų gamtos kataklizmų pavojus dar toli gražu nesibaigė. Todėl noriu jus labai paraginti ir toliau kalbėti rožinius.

Šie rožiniai nėra skirti vien 2004 metams, jie taip pat skirti ir ateičiai. Galiu jus užtikrinti, kad šie rožiniai bus labai reikalingi ir ateityje, ypač nuo dabar iki 2012 metų. Kaip daugelis iš jūsų žinote, 2012 yra paskutiniai metai Majų kalendoriuje, ir daugelis dvasingų žmonių teikia didelę reikšmę šiam faktui. Galiu jus užtikrinti, jog nėra jokio pavojaus, kad pasaulis pasibaigs 2012 metais, tačiau kas pasibaigs tais metais yra dvasinis žemės ciklas. Jei galėsime transmutuoti kritinę masę netobulos energijos prieš 2012 metus, žemė iš tiesų galės atgimti į naują gausos ir taikos amžių. Jeigu ši energija, ši karma nebus transmutuota, planetoje kils didelė suirutė ir egzistuoja didelis potencialas žmonių gyvybių praradimui.

Jeigu mano rožiniai galės pasklisti kaip ratilai vandenyje, kad juos naudotų tūkstančiai, o gal net milijonai žmonių, tuomet visos tamsios pranašystės galės būti sušvelnintos, ir vietoj jų pamatysite antrąjį Kristaus taikos ir gausos amžiaus atėjimą.

Dvasinės terorizmo priežastys

Ateinu šiandien pakalbėti apie problemą, kurios pasireiškimus matėte praėjusį mėnesį. Ši problema yra terorizmas. Ir nors terorizmas gali pasirodyti kaip disbalanso pasireiškimas, kuris sukelia karą, čia veikia daugiau dalykų, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Terorizmo šaknys kyla iš tos pačios sąmonės, dėl kurios Kainas nužudė Abelį. Tai yra sąmonė, kurioje vienas Dievo sūnus pavydi kitam Dievo sūnui, ir todėl nusprendžia sunaikinti arba nužudyti brolį, kuris, kaip jam atrodo, neleidžia jam tapti mylimiausiu sūnumi.

Kaip žinote iš ankstesnių mano diktavimų, Biblijos istorijos savyje slepia kur kas daugiau, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Kaip mano mylimas Jėzus paaiškina savo puslapyje, už Biblijos istorijų ir teiginių slepiasi daug reikšmių sluoksnių. Na, ir aišku, egzistuoja daug sluoksnių ir reikšmių, kurių nerasite Biblijoje.

Dabar leiskite man duoti jums gilesnį Kaino ir Abelio istorijos supratimą. Iš tikrųjų ši istorija simbolizuoja ryšį tarp tų, kurie leidžia Dievo šviesai veikti per juos, ir tų, kurie atsiskyrė nuo Dievo. Abelis yra simbolis būtybės, turinčios didelę dvasinę šviesą, tai reiškia, jog Dievo Tėvo plėtimosi jėga yra stipresnė už Motinos traukimosi jėgą, kaip reikalauja Dievo nuolatinio augimo įstatymas. Todėl Abelis turi daugiau šviesos už savo brolį Kainą, ir jis sugeba daugiau nei Kainas. Tie, kurie turi daug dvasinės šviesos, gali atlikti dalykus, kurie daugumai žmonių atrodo kaip stebuklai, ką parodė ir pats Jėzus.

Vis dėlto, tai nereiškia, kad Dievas mylį Abelį labiau negu Kainą. Tai tiesiog reiškia, kad jie abu buvo sukurti kaip Dievo individualizacijos, kaip Dievo tobulumo išraiškos, ir tiesiog buvo sukurti vaidinti skirtingas roles gyvenimo dramoje. Tad kaip gi nutiko, kad Kainas, arba tiksliau sąmoningos būtybės, gyvenančios materialioje visatoje, pradėjo pavydėti savo broliams ir seserims, kurie turi daugiau dvasinės šviesos, ir ėmė jausti, jog Dievas su jais pasielgė neteisingai? Atsakymą į šį klausimą aš daviau paskutiniame savo diktavime, kuriame papasakojau apie Liuciferio nuopuolį.

Aš paaiškinau jums, kad Liuciferis sukilo prieš nepalenkiamą Dievo nuolatinės savitranscendencijos, nuolatinio augimo įstatymą. Aš paaiškinau, kaip Liuciferis nusileido į materialią visatą ir kaip jis kariavo karą prieš Dievą ir prieš Dievo sūnus bei dukteris šioje visatoje. Aš paaiškinau, kaip jis bandė visus žmones įtraukti į savo sąmonės būseną. Jis mėgino sukurti mąstymą, kad niekam šiame pasaulyje neleidžiama turėti didelės šviesos ir niekam neleidžiama pakilti virš minios. Jis pamėgino priversti visus žmones priimti žemiausią bendrą vardiklį, kad niekas negalėtų išreikšti Kristaus sąmonės. Jis netgi paskleidė melą, kad siekis tapti Kristumi yra šventvagystė.

Istorija, kurią jums papasakojau, yra tiesa. Iš tiesų egzistavo būtybė, vardu Liuciferis, kuri sukilo prieš Dievo tikslus, ir kuri tuomet pamėgino visas būtybes žemėje įtraukti į savo sukilimą prieš Dievą. Vis dėlto, tai nėra visa istorija. Liuciferis nebuvo vienintelė kada nors prieš Dievą sukilusi būtybė. Matote, Liuciferis sukilo, nes nusprendė įkūnyti sąmonės būseną. Ši sąmonės būsena egzistavo daug seniau už Liuciferį, nes ji gimė tuomet, kai Dievas nusprendė sukurti būtybes, turinčias laisvą valią.

Mano Mylimieji, tai yra labai subtili tema, kurią žmonėms gali būti sunku suvokti, kol jie tebėra fiziniame kūne ir todėl turi polinkį mąstyti linijišku būdu, kuris užprogramuotas fizinėse smegenyse. Tačiau labai vertinga ištempti protą, mėginant suvokti tai, kas fizinėms smegenims ir kūniškam protui nėra suvokiama. Tai darydami jūs siekiate aukštesnės Kristaus proto perspektyvos, ir net jeigu pasieksite tik silpną tos perspektyvos blyksnį, ji jau bus iškėlusi jus daug aukščiau. Taigi, prašau jūsų ištempti protą.

Mirties sąmonė

Paskutiniame savo diktavime paaiškinau, kad visa visata atsirado iš kūrybinės įtampos tarp Tėvo plėtimosi jėgos ir Motinos traukimosi jėgos. Aš taip pat paaiškinau, kad visata sukurta nuolat plėstis, tačiau šis plėtimasis turi vykti subalansuotu būdu, kurio dėka sukuriamas tolydus augimas. Kas padeda išlaikyti šią pusiausvyrą tarp plėtimosi ir traukimosi jėgų? Tai daro tobula vizija, kuri laikoma visuotiniame Kristaus prote, bei individualiuose Dievo sūnų ir dukterų Kristaus protuose.

Kai kūrinija plečiasi pagal šią tobulą viziją, tarp plėtimosi ir traukimosi jėgų egzistuoja pusiausvyra. Tačiau, kai Dievas davė savo sūnums ir dukterims laisvą valią, jiems atsivėrė galimybė nutolti nuo šios tobulos Kristaus proto vizijos. Jiems tapo įmanoma prisiimti sąmonės būseną, nederančią su subalansuota Kristaus proto vizija. Ši sąmonės būsena yra paremta disbalansu tarp Dievo Tėvo / Motinos plėtimosi ir traukimosi jėgų.

Aš jums sakiau, kad Tėvo ir Motinos jėgos nėra priešingos, jos viena kitą papildo. Ir kai jos yra pusiausvyroje, jos sukuria harmoningą visumą, gimdančią palikuonis pagal Kristaus proto viziją. Tačiau, kai šios dvi jėgos nėra pusiausvyroje, nėra harmonijoje, jos nebesukuria visumos. Vietoj to, jos tampa priešingomis, o būdamos priešingos, jos viena kitą neutralizuoja. Jos ima veikti viena prieš kitą, ir todėl jų palikuonys nebus harmonijoje su Kristaus proto vizija. To pasekmėje palikuonys nebus tvarūs. Jie negalės ilgai išgyventi, nes juos valdys disbalansas.

Šį disbalansą jūsų mokslininkai aprašė antrajame termodinamikos dėsnyje. Mokslininkai atrado, kad kai sistema tampa uždara, ji ima griūti ir gesti. Iš tikrųjų tai reiškia, kad kai kas nors materialioje visatoje tampa atkirstas nuo energijos, kuri teka iš dvasinės karalijos, jis tampa uždara sistema. Kai taip nutinka, materialioje visatoje sukurtos struktūros ir formos nebegali savęs transcenduoti, nebegali augti. Todėl jos dabar tampa pavaldžios sutraukiančiai Motinos jėgai, kuri viską įsuka į sutraukiantį irimo sūkurį, galiausiai viską sugrąžinantį į būvį, kuriame nėra jokių formų ir struktūrų. Kitaip tariant, kai kūrinija nebesilaiko Kristaus proto vizijos ir praranda nuolatinės savitranscendencijos impulsą, ji pradeda trauktis, kol galiausiai gravitacijos jėga pačią materiją įtraukia į juodąją skylę, iš kurios niekas negali ištrūkti.

Raktas tvariai ir subalansuotai kūrinijai išlaikyti yra Kristaus proto vizija ir tiesa. Ši vizija sukuria nuolatinį ir subalansuotą augimą. Toks yra Dievo įstatymas, kad mainais už gyvenimo dovaną, tu privalai nuolat augti ir save transcenduoti. Pats gyvenimas yra augimas ir savitranscendencija, todėl, jeigu pasirenki neaugti, - renkiesi mirtį. Dievas leidžia tau padaryti šį pasirinkimą, tačiau neišvengiama pasekmė yra tai, kad atsidursi irimo sūkuryje, vedančiame į mirtį.

Kai pasirenki paragauti mirties sąmonės, nebegali matyti plėtimosi ir traukimosi jėgų tikrojo poliariškumo, kuriame jos viena kitą papildo ir sustiprina. Nebematai, kad Dievo Tėvo plėtimosi jėga visada turi būti truputį stipresnė, kad kūrinija galėtų toliau save transcenduoti. Vietoj to, pradedi laikyti plėtimosi ir traukimosi jėgas priešingomis, ir imi bijoti savitranscendencijos. Pradedi bijoti, kad jeigu pasikeisi, jeigu save transcenduosi, gali prarasti tai, ką turi.

Atidavimo svarba

Matote, jeigu norite augti ir pasiekti aukštesnę būseną, turite būti pasirengę visą save atiduoti Dievui. Turite būti pasiruošę paaukoti ant altoriaus visus savo pasiekimus, atiduodami viską, ką turite, atgal Dievui. Kai tai padarysite, Dievo įstatymas padaugins jūsų auką daug kartų, kaip Jėzus paaiškino savo palyginime apie talentus. Tačiau, kad šis padauginimas galėtų įvykti, turite būti pasirengę iš tiesų atiduoti savo pasiekimus taip, lyg jie pradingtų visam laikui. Tai darydami jūs parodote, kad nesate emociškai prisirišę prie nieko šiame formų pasaulyje, ir tai parodo jūsų nemirštančią meilę Tėvui, esančiam aukščiau bet kokių formų. Tai tuomet jums leidžia žengti sekantį žingsnį link vienybės su Dievu.

Visa ko atidavimo Dievui aktas yra raktas į dvasinį augimą. Savo riboto tapatumo atidavimo aktas yra raktas į tapsmą visu tuo, kas esate kaip Dievo individualizacija. Kaip Jėzus paaiškino palyginime apie talentus, egzistuoja tokia sąmonės būsena, kuri verčia žmones bijoti, kad, atidavę tai ką turi, jie kentės praradimą. Žmonės prisiriša prie to, ką turi, ir todėl atsisako atiduoti tai padauginimui. Tai verčia žmones užkasti savo talentus žemėje (kūniškame prote) ir užkerta kelią padauginimui. Žmonės įsikimba į tai, ką turi, atsisakydami tai paleisti, kad galėtų transcenduoti ir tapti daugiau Dievuje.

Kaip papasakojau paskutiniame savo diktavime, būtent taip ir nutiko Liuciferiui. Jis pasiekė labai aukštą dvasinių pasiekimų lygį, tačiau susidūrė su tuo pačiu testu, su kuriuo susiduriame mes visi, ir šis testas yra – paleisti viską ką turi, kad galėtum žengti sekantį žingsnį augimo kelyje. Tačiau kuo daugiau jautiesi turintis, tuo sunkesnis tampa šis testas, kaip Jėzus paaiškino palyginime apie turtuolį. Liuciferis turėjo galimybę nusileisti į materialią visatą ir atnešti Kristaus proto pusiausvyrą ir šviesą visoms būtybėms šiame pasaulyje. Taip, mano mylimieji, tai tiesa, Liuciferis reiškia šviesos nešėjas. Liuciferiui iš tiesų buvo skirta nešti šviesą, Kristaus šviesą ir Kristaus tiesą, būtybėms, kurios evoliucionavo materialioje visatoje.

Tačiau išsigandęs, jog praras savo šviesą, jis atsisakė būti visų tarnas. Jis atsisakė paaukoti viską ant altoriaus ir iš tiesų viską atiduoti Dievui. Jis pradėjo laikytis įsikibęs to, ką turėjo, ir dėl to jo sąmonė tapo pavaldi sutraukiančiai Motinos jėgai. Jo sąmonė ėmė trauktis, ir jo vibracijos ėmė žemėti, kol galiausiai jis nebesugebėjo matyti aukštesnių dvasinės karalijos vibracijų.

Svarbiausias dalykas, kurį čia reikia suprasti, yra tai, kad nors Liuciferis iš tiesų yra pavyzdys to, kas gali nutikti kiekvienai būtybei su laisva valia, jūs neturėtumėte skirti pernelyg didelio dėmesio Liuciferiui ar paversti jį atpirkimo ožiu. Nepakliūkite į spąstus ir negalvokite, kad Liuciferis kaltas dėl visų problemų žemėje. Iš tiesų Liuciferis tiesiog paragavo sąmonės būsenos, kuri yra atskirta nuo Kristaus proto tobulos vizijos. Mes ją galėtume pavadinti antikristo sąmone.

Ši sąmonė remiasi melu, o pirminis melas yra melas, kad Tėvo plėtimosi jėga yra priešinga Motinos traukimosi jėgai. Tačiau iš šio pirminio melo kyla beveik begalinė įvairovė kitų melų, sudarančių ištisą konglomeratą, ištisą sąmonės būseną, kurią aš norėčiau pavadinti žaltišku protu.

Tai sąmonės būsena, kurią simbolizuoja Edeno Sode buvęs žaltys. Tai sąmonės būsena, kuri ten buvo, kad gundytų Adomą ir Ievą, nes Dievas jiems davė laisvą valią. Matote, laisva valia neįmanoma, jeigu kartu neturite galimybės eiti prieš Dievo įstatymą ir jo tikslą kūrinijai. Dievas nori, kad laikytumėtės jo įstatymo ir tikslo, tačiau jis nori, kad tai darytumėte visiškai laisvu pasirinkimu. Jūs negalėtumėte padaryti šio pasirinkimo, jei nežinotumėte turintys galimybę eiti prieš Dievo valią. Idealiu atveju, Dievas nori, kad tai žinotumėte ir tuomet pasirinktumėte sekti jo valia iš meilės.

Gėrio ir blogio melas

Kai gyvybės srautai nusprendė paragauti uždrausto vaisiaus, jie nupuolė į tą sąmonės būseną ir pradėjo matyti traukimosi ir plėtimosi jėgas kaip priešybes, kaip gėrio ir blogio priešybes. Jie iš tiesų pradėjo galvoti, kad Dievas Tėvas yra gėris, o Dievas Motina yra blogis. Todėl jie dabar pradėjo manyti, kad viskas, ką jie daro šioje materialioje visatoje, yra blogis, ir tai atvedė prie pirminės nuodėmės idėjos. Tai taip pat paskatino žmones kaltinti moteris dėl Nuopuolio.

Iš tiesų Motinos traukimosi jėga nėra bloga. Ji tiesiog veikia kaip atsvara Tėvo plėtimosi jėgai. Būtent traukimosi jėga išlaiko visą visatą suklijuotą ir suteikia formą formų pasauliui. Blogis scenoje pasirodo tik tuomet, kai traukimosi jėga tampa tokia išbalansuota, jog paima viršų prieš plėtimosi jėgą, sustabdydama augimą. Tai gali nutikti tik tuomet, kai sąmoningos būtybės atsisako augti, atkirsdamos save nuo savo dvasinio aš. Šitaip jos tampa uždaromis sistemomis, esančiomis už dvasinių Dievo įstatymų ribų ir todėl jos tampa pavaldžios materialiems įstatymams, kurie viską sutraukia, grąžindami į žemiausią įmanomą energijos būvį.

Taigi, mano mylimieji, tikiuosi jau matote, kad problemos žemės planetoje nebuvo sukeltos vienos būtybės. Nors Liuciferio pasekėjai yra pilni puikybės ir mano, jog jis yra labai galingas, jis iš tiesų nėra toks galingas, kad sukurtų visas problemas ir disbalansus net ir tokioje mažoje planetoje kaip ši. Tango šokiui reikia dviejų, ir tik visa žmonija kartu sukūrė problemas ir kančias, kurias jūs dabar matote žemėje. Todėl dauguma žmonių žemėje dalijasi atsakomybe už dabartines problemas šioje planetoje. Jie dalijasi šia atsakomybe, kadangi nusileido į žemesnę sąmonės būseną, į antikristo protą, į žaltišką protą.

Jie tai padarė patikėję kai kuriais žaltiškais melais, iš kurių susideda ši sąmonės būsena. Kokie šie žaltiški melai? Dievas turi daug savybių, ir šias savybes galima įsivaizduoti kaip tam tikros spalvos ir tam tikros kristalinės struktūros dvasines liepsnas. Yra daug tokių savybių, pavyzdžiui, meilė, galia, tiesa, išmintis, gailestingumas ir daugelis kitų. Dalykas tas, kad kiekvienai iš šių pozityvių Dievo savybių, kiekvienam iš formų pasaulį sudarančių aspektų, egzistuoja iškraipymas, tam tikras melas, kuris tą Dievo savybę arba Dievo liepsną neutralizuoja.

Kiekvienas gyvybės srautas gimsta iš tam tikros Dievo liepsnos, ir jis ateina į šią visatą išreikšti savo individualizuotą tos Dievo liepsnos versiją. Tačiau kai gyvybės srautas nupuolė į žemesnę sąmonės būseną, jis tai padarė, nes patikėjo kai kuriais melais, kurie yra jo Dievo liepsnos iškraipymai. Pavyzdžiui, kai kurie gyvybės srautai gimė iš Dievo galios liepsnos. Jie nupuolė, patikėję melais, kurie yra Dievo galios iškraipymai. Vienas tokio melo pavyzdys yra tai, kad nedidelis elitas turi valdyti visą visuomenę, įvesdamas totalitarinę kontrolę, idant užkirstų kelią žmonių susinaikinimui.

Šio paaiškinimo tikslas yra parodyti jums, kad kiekvienas gyvybės srautas nusileido į žemės planetą su tikslu išreikšti savo Dievo liepsną. Kaip paaiškinau savo paskutiniame diktavime, žmonės nebuvo sukurti pilnoje Dievo sąmonėje. Jiems buvo skirta nusileisti į šią karaliją ir eksperimentuoti su savo laisva valia bei savo Dievo liepsna, pamažu vystant savo Dievo sąmonę. Todėl jie buvo patalpinti į saugią aplinką, kurioje galėjo eksperimentuoti ir daryti klaidas, nesunaikindami savęs ir kitų.

Dievas nereikalauja tobulumo

Dalykas, kurį jums čia noriu pasakyti, yra tas, kad Dievas nereikalavo, kad jo sūnūs ir dukterys iš karto taptų tobuli. Dievas žinojo, kad kai naujas gyvybės srautas nusileidžia į žemę, jis neturi pilnos Kristaus sąmonės. Todėl jis ne visada gali rasti teisingą pusiausvyrą tarp savo Dievo liepsnos plėtimosi ir traukimosi jėgų. Matote, mano mylimieji, kiekvienoje Dievo liepsnoje egzistuoja amžinas plėtimosi ir traukimosi jėgų poliariškumas.

Pavyzdžiui, Dievo galios liepsnoje egzistuoja plėtimosi tendencija ir traukimosi tendencija. Kai šios dvi tendencijos yra subalansuotos, Dievo galia išreiškiama harmoningai. Kai jos praranda pusiausvyrą, Dievo galia išreiškiama nesubalansuotai, ir dėl to žmonės dažnai ignoruoja kitų žmonių laisvą valią arba siekia neribotos valdžios kitiems žmonėms, tame tarpe ir neribotos kontrolės.

Esmė ta, kad kai pirmieji gyvybės srautai nusileido į žemę, jie padarė daug klaidų, tačiau nė viena iš šių klaidų nebuvo tokia rimta, kad būtų sukūrusi žemyn traukiantį sūkurį. Matote, šie gyvybės srautai turėjo nuolatinį ryšį su savo dvasiniais mokytojais. Šie mokytojai Pradžios knygoje vaizduojami kaip Dievas Rojaus Sode. Tačiau ši būtybė iš tiesų buvo Dievo atstovas, nusileidęs iš dvasinės karalijos tarnauti gyvybės srautų mokytoju.

Taigi, gyvybės srautams buvo leidžiama eksperimentuoti su savo Dievo liepsna, o jiems padarius klaidą ir išreiškus savo liepsną nesubalansuotai, jų dvasinis mokytojas su meile parodydavo jiems jų klaidą ir padėdavo tą klaidą ištaisyti. Tokiu būdu gyvybės srautai galėjo nesustodami augti ir vis tobuliau išreikšti savo Dievo liepsną subalansuotu būdu.

Matote, šie gyvybės srautai būtų viską paaukoję ant Dievo altoriaus su visiška meile, tai reiškia, su visišku neprisirišimu. Dėka šio atidavimo, visos jų klaidos buvo iš karto atleidžiamos, o iškreipta energija nuskaistinama. Visi jų veiksmai buvo padauginami, o energija išsaugoma kaip turtai sukrauti danguje. Kitaip tariant, tiek teisingi, tiek ir nelabai teisingi jų pasirinkimai tarnavo kaip tramplinas nuolatiniam šių gyvybės srautų augimui. Jie iš tiesų gyveno pozityvioje, pakilioje spiralėje, kurioje kiekvienas jų sprendimas priartindavo juos prie Dievo.

Nelaimei, kai kurie gyvybės srautai nusprendė paragauti uždraustojo vaisiaus, tai yra, mirties sąmonės, kuri atveria vartus nesugrąžinamo praradimo baimei. Pirmoji į žemę nusileidusi gyvybės srautų banga eksperimentavo su savo Dievo liepsnomis net nesusimąstydami, jog galėtų eiti prieš Dievo tikslą gyvenimui. Jie nepaliaujamai mokėsi, transcenduodami save ir mokydamiesi vis tobuliau išreikšti savo Dievo liepsną. Jie neįsileido mirties sąmonės į savo esybę.

Tačiau atėjo toks laikas, ir jis atėjo po Liuciferio nuopuolio, kai gyvybės srautai žemėje nusprendė paragauti uždraustojo žaltiškos sąmonės vaisiaus. Jie tapo žaltiškų melų aukomis, ir ėmė bijoti daryti klaidas. Staiga jie išvydo esantys „nuogi“, tai reiškia, netobuli, ir jiems pasidarė gėda dėl savo klaidų. Užuot tiesiog pasimokę iš savo klaidų, priėmę Dievo atleidimą ir judėję toliau, jie ėmė bijoti eksperimentuoti ir panoro išlaikyti savo iki šiol įgytus pasiekimus.

Jie patikėjo žalčių melu, kad Dievas juos mylės mažiau arba griežtai teis dėl jų netobulumo, ir jautė, jog niekada negalės būti tokie verti kaip jų broliai ir seserys dvasinėje karalijoje. Štai čia gimsta Kaino sąmonė, kurioje žmonės pradeda tikėti, kad jeigu jie turės mažiau nei kiti, jie bus mažiau verti Dievo meilės. Taigi, užuot atidavę viską ką turi ant altoriaus, jie nori nuslėpti savo netobulumus nuo Dievo, nori nuslėpti savo klaidas nuo savo mokytojo. Ir bandydami tai padaryti, jie yra pasiruošę „nužudyti“ tuos savo brolius ir seseris, kurie atrodo turintys daugiau šviesos, kurie atrodo išsiskiriantys iš minios. Jie tai daro dėl klaidingo įsitikinimo, kad jeigu niekas nebus aukščiau jų, tuomet jie tikrai bus mylimiausi.

Abelis buvo gabus, nes jis buvo pasirengęs viską atiduoti Dievui, ir būtent Dievo padauginta Abelio auka padarė jį vertu. Kaip sakė Jėzus: „Pats iš savęs aš nieko negaliu padaryti, tai Tėvas manyje, kuris daro darbus.“ Kainas būtų galėjęs tapti tokiu pat vertu, atiduodamas viską Dievui. Bet, kadangi jis nenorėjo duoti priimtinos aukos, Dievas neturėjo ką dauginti, ir todėl Kainas visada buvo antras po Abelio. Užuot visą save atidavęs ir leidęs Dievui padaryti jį vertu, Kainas mėgino tapti vertu, pašalindamas tai, ką jis laikė kliūtimi Dievo meilei jį pasiekti. Jis siekė pašalinti savo brolį, kuris jam nuolat priminė jo paties netobulumą.

Šis mąstymas, žinoma, yra iliuzija, nes Dievas myli visus savo sūnus ir dukteris besąlygine ir begaline meile. Kadangi Dievo meilė yra begalinė, kaip jis gali turėti mylimiausią sūnų? Kaip gali būti nelygybė begalybėje? Kaip rodo Jėzaus palyginimas apie talentus, Dievui nesvarbu, kad vienas sūnus yra daugiau pasiekęs ar turi daugiau šviesos negu kitas. Visi, kurie pasirengę paaukoti savo pasiekimus ant altoriaus, gaus savo dovanas pagausintas ir įžengs į Viešpaties džiaugsmą.

Slėpimasis nuo mokytojo

Tikroji problema su Kaino sąmone yra ta, kad ji verčia žmones slėptis nuo savo mokytojo. Kai priimi sprendimą pasislėpti nuo mokytojo, nutrauki energijos tėkmę tarp dvasinės karalijos ir materialios visatos. Nutrauki tėkmę tarp savo dvasinio aš ir žemesniosios esybės. Tai išardo gyvenimo ratą, ir tu tampi atskirtas nuo Dievo, atskirtas nuo savo dvasinio aš, o tavo siela tampa uždara sistema.

Ir dabar, mano mylimieji, kai tampate atkirsti nuo gyvenimo tėkmės, palaipsniui imate suprasti, kad jums kažko trūksta, kad jūs esate nepilni, kad esate netobuli. O tai gali paskatinti jumyse atsirasti jausmui, kad Dievas su jumis pasielgė neteisingai, kad Dievas nedavė jums to, ko nusipelnėte, ir kad Dievas apsunkino jūsų augimą.

Ir nors jūsų gyvybės srautas yra materialioje visatoje, jis turi potencialą atnešti Dievo tobulumą į šį pasaulį, kaip jūsų pakylėtieji broliai ir seserys neša šį tobulumą danguje. Tačiau norint šį tobulumą atnešti, turite pasiekti Kristaus sąmonę, kuri jums parodytų subalansuotą viziją, kaip išreikšti savo Dievo liepsną tobulame plėtimosi ir traukimosi jėgų poliariškume.

Tai pasiekti gali kiekvienas, tačiau, kaip paaiškinau paskutiniame savo diktavime, žmonių sieloms buvo skirta palaipsniui siekti šios Kristaus sąmonės, todėl jos ją gavo ne visą iš karto. Tačiau vienas iš žaltiškosios sąmonės melų yra melas, kad žmonių sieloms Kristaus sąmonė turėjo būti duota iš karto, nepelnant jos savo pačių eksperimentais ir pastangomis. Tačiau juk žmonių sielos gavo gyvybę. Jos gavo gražią ir harmoningą planetą, kurioje galėjo eksperimentuoti su savo laisva valia, ir kurioje galėjo reikšti savo individualumą ir Dievo liepsną. Mano Mylimieji, ko gi dar reikia sielai?

Kokia tai graži ir nuostabi Dievo dovana gauti galimybę transcenduoti save, galiausiai tampant visu tuo, kas yra Dievas. Tačiau tapdamas visu tuo, kas yra Dievas, tu taip pat turi galimybę tapti unikalia Dievo individualizacija. Turi galimybę tapti netgi daugiau negu buvai sukurtas būti, nes tu gali kurti savo individualybę dėka savo patirčių formų pasaulyje.

Žmonių sielos iš tiesų gavo aukščiausią dovaną, kokios tik galima norėti. Tačiau per žaltiškos sąmonės melus, kai kurios sielos pradėjo tikėti, jog Dievas jas apgavo, kad su jomis buvo pasielgta neteisingai, kad Dievas iš jų pareikalavo nepagrįstai daug, atvėręs jiems galimybę klysti. Tai ir yra ta sąmonė, kurią aš aprašiau paskutiniame savo diktavime; per ją Liuciferis mėgina priversti visus galvoti, kad Dievas padarė klaidą, suteikdamas jiems laisvą valią.

Mano Mylimieji, prašau supraskite, kad kai Dievas jums davė laisvą valią, jis taip pat jums davė galimybę padaryti klaidą. Tačiau Dievas jums taip pat davė dvasinį mokytoją, kuris gali akimirksniu ištaisyti jūsų klaidą. Ir galiu jus užtikrinti, kad jokia kaltė nėra siejama su padaryta klaida. Priešingai žaltiškam Dievo įvaizdžiui, kuris Dievą vaizduoją piktą ir teisiantį, Dievas iš tiesų yra besąlyginės meilės Dievas. Dievas niekada tavęs nekaltina už padarytą klaidą. Vos tik pripažįsti klaidą ir nusprendi ją ištaisyti, Dievas atleidžia akimirksniu ir besąlygiškai.

Dabar matote, kad žmonių sielos buvo patalpintos saugioje ir mylinčioje aplinkoje, kurioje jos galėjo eksperimentuoti. Joms buvo duota laisva valia ir teisė eksperimentuoti su šia laisva valia, net ir teisė daryti klaidas, kurios būtų ištaisomos mylinčio mokytojo. Ir jos atleidimą gaudavo iš karto už bet kokią padarytą klaidą. Ir kas gi gali sugriauti šią rojaus būseną, koks gi dalykas gali nutraukti energijos tėkmę tarp dvasios ir materijos, kas gali išginti žmones iš rojaus?

Prisiminkite, Dievas atleidžia iš karto. Tačiau kadangi turite laisvą valią, jūs turite priimti šį atleidimą. Kitaip nebūsite laisvi nuo savo klaidų! Taigi, dar vienas žaltiško proto aspektas, neleidžiantis jums priimti Dievo atleidimo, yra tai, kad jūs imate jausti nedėkingumą Dievui.

Kai leidžiate žaltiškam nedėkingumo melui patekti į savo sąmonę, negalite priimti Dievo atleidimo už savo klaidas. Todėl nebesugebate matyti gyvenimo kaip dovanos, ir imate matyti jį kaip riziką. O nepriimdami gyvenimo kaip dovanos, neišvengiamai nutraukiate ryšio giją, nutraukiate energijos tėkmę tarp dvasios ir materijos, išardydami gyvenimo ratą. Tai kaip tik yra tas dalykas, kuris užkerta kelią žmonėms sugrįžti į Edeno Sodą, kuris iš tiesų yra sąmonės būsena. Šioje proto būsenoje, šioje Malonės būsenoje, kiekvienas žmogus turi ryšį su savo Kristaus AŠ, o per jį ryšį su AŠ ESU Esatimi ir dvasiniais mokytojais danguje.

Visraktis į Rojų

Tikiuosi dabar jau matote, kad visraktis atkurti dangų žemėje yra dėkingumo jausmas, begalinis dėkingumas Dievui už tą galimybę, kuri vadinasi gyvenimas. Mano Mylimosios širdys, pažvelkite į šią planetą ir pamatysite, kiek mažai žmonių jaučia dėkingumą už gyvenimo dovaną ir galimybę susikurti gyvenimą pagal savo sielos troškimus. Kiek daug žmonių jaučia nedėkingumą savo tėvams, kaltindami juos dėl savo nesėkmių gyvenime. Kiek daug žmonių jaučia nedėkingumą savo antrosioms pusėms, kaltindami jas dėl savo problemų. Kiek daug žmonių jaučia nedėkingumą savo visuomenei, kaltindami ją, kad ji neduoda jiems visko, ko reikia. Kiek daug žmonių jaučia nedėkingumą Dievui, kaltindami Dievą dėl visko po saule, tame tarpe kaltindami Dievą dėl paties fakto, kad jie egzistuoja. Kiek daug žmonių kaltina Dievą, kad jis sukūrė visą vargą ir kančias, kuriuos matote žemėje, užuot pripažinę tiesą, kad žmonės sukūrė visas netobulas sąlygas šioje planetoje.

Kaltindami kitus dėl savo problemų, jūs sutvirtinate tas problemas, nes paverčiate save bejėgiais jas pakeisti. Tačiau kai pripažįstate turintys laisvą valią, ir todėl turintys galimybę pasiekti Kristaus tiesą savo širdyje, jūs įgyjate jėgą atnešti Dievo galią į savo gyvenimą, kad ji pakeistų sąlygas, vedančias į kančias ir nepriteklius. Tai padarę galėsite ištrūkti iš Kaino sąmonės ir pakilti į Abelio sąmonę, per kurią pajėgsite atnešti Dievo gausą į visus savo gyvenimo aspektus.

Mano Mylimos širdys, Tėvui iš tiesų malonu dovanoti jums gausingo gyvenimo karalystę. Dievas nori, kad jūs turėtumėte gausą visų gerų ir tobulų dovanų. Tačiau jūs turite laisvą valią, ir Dievas privalo gerbti šią laisvą valią. Todėl jis negali jėga jums įkišti savo gausos. Jeigu nuspręsite sugriauti gyvenimo ratą, jūsų gyvenimas taps pavaldus išbalansuotai sutraukiančios Motinos jėgai. Tai privers jūsų gyvenimą trauktis, kol imsite patirti nepriteklius ir kančią. O jeigu ir toliau užsispyrę eisite šiuo keliu, nenorėdami priimti Dievo atleidimo, susikursite žemyn traukiantį sūkurį, galiausiai sunaikinsiantį jus pačius. Kai kritinė masė žmonių pasirenka eiti šiuo keliu, jis gali atvesti į ištisų civilizacijų žlugimą, kas iš tiesų jau įvyko tolimoje praeityje, apie kurią nerašoma dabartinėse jūsų istorijos knygose.

Rinktis jums. Dievas jums davė šią planetą ir davė jums teisę eksperimentuoti su savo laisva valia. Galite rinktis pasilikti žaltiškoje sąmonės būsenoje, kuri verčia jus krauti klaidą ant klaidos, kol galiausiai pagavęs karmos ir netobulų energijų sūkurys įtrauks jus į savo juodąją skylę, iš kurios rodos neįmanoma ištrūkti. Arba galite rinktis siekti Kristaus proto, kuris visada šalia jūsų kaip tylus mažas balselis jūsų širdyje, ir sugriauti žemyn traukiantį sūkurį. Tai padarę, galėsite pradėti kopimą atgal į gausingą gyvenimą.

O kad sugriautumėte savižudišką žemyn traukiantį sūkurį, turite atstatyti savo gyvybės srauto dėkingumą Dievui. Ir tik iš tiesų pradėję jausti šį dėkingumą, tik pripildę savo sielą begaliniu ir besąlygišku dėkingumu Dievui už jo tobulas dovanas, tik tada atnaujinsite energijos tėkmę tarp dvasios ir materijos, tarp savo dvasinio aš ir žemesniosios esybės. Šiuo aktu vėl sujungsite gyvenimo ratą, kuris buvo išardytas, jums paragavus uždraustojo žaltiškos sąmonės vaisiaus.

Stebuklų dėkingumo rožinis

Norėdama padėti jums atstatyti gyvenimo ratą, duodu jums šiandien savo Stebuklų dėkingumo rožinį. Šis rožinis yra priešnuodis bet kokiems žmogiškiems nepritekliams ir bet kokiai žmogiškai kančiai.

Tuo nenoriu pasakyti, kad kiti mano rožiniai nebereikalingi. Jie iš tiesų reikalingi, kiekvienas savam tikslui. Tačiau turiu jums pasakyti, kad beveik nėra tokios problemos žemėje, kurios nebūtų galima išspręsti ir pašalinti dėkingumu. Priežastis tam paprasta – dėkingumas sugrąžina Dievą į jūsų gyvenimą. O su Dievu viskas yra įmanoma. Todėl kai Dievas yra jūsų gyvenime, visos problemos gali būti išspręstos ir gausingas gyvenimas netrunka ateiti.

Terorizmas ir Kaino sąmonė

Dabar grįžtu prie terorizmo temos. Teroristai, puolantys vakarų tautas, iš tiesų nusileido į Kaino sąmonę, nes jaučia pavydą savo vakarų broliams ir seserims, kurie atrodo turintys daugiau gausos nei jie patys. Jie mano, kad tai yra neteisinga, todėl dabar yra pasiruošę sunaikinti vakarų civilizaciją remdamiesi klaidinga Kaino sąmonės logika, verčiančia juos manyti, kad jiems nužudžius savo brolį, Dievas turės juos dar daugiau mylėti. O mano mylimieji, kokia tai yra iliuzija! Juk Dievas juos jau myli begaline ir besąlygine meile. Tik jų pačių sąmonės būsena užkerta kelią priimti jiems Dievo meilę.

Esu tikra, jog suprantate, kad neįmanoma diskutuoti su teroristais. Neįmanoma diskutuoti su tais, kuriuos pasiglemžė Kaino sąmonė. Bet jūs galite kai ką padaryti, jūs galite sudeginti Kaino sąmonę, o raktas tai padaryti, yra siųsti begalinio dėkingumo bangas į kolektyvinę žmonijos sąmonę. Būtent tai ir atliks Stebuklų dėkingumo rožinis – jeigu jį kalbės kritinė masė žmonių.

Dar kartą jums sakau, dedu viltį, kad priimsite šį rožinį ir kalbėsite jį visa degančia širdimi. Dedu viltį, kad paskleisite žodį apie visus mano rožinius ir kalbėsite juos kiekvienoje įmanomoje situacijoje. Mano Mylimieji, šie rožiniai yra mano dovana visiems. Suprantu, kad ne visi sugebės priimti faktą, jog šiuos rožinius perdaviau kalbėdama per žmogų įsikūnijime. Ne visi bus atviri šiai svetainei ir jos mokymams. Tačiau aš jums duodu dovaną, kad galėtumėte paskleisti šiuos rožinius visiems, net ir tiems žmonėms, kurie nėra atviri šio puslapio mokymams.

Galite versti šiuos rožinius į bet kokias žemėje esančias kalbas, ir turite mano leidimą publikuoti šiuos rožinius kaip jums atrodo geriausia. Tačiau prašau nepamirškite, jog šiuos rožinius gina autorystės teisės, tam kad jie nebūtų išnaudojami komerciniams tikslams. Tad prašau laikykitės priimtų įstatymų savo pačių apsisaugojimui ir rožinių apsaugojimui.

Užbaigdama norėčiau pasakyti, kad, nors šie rožiniai duodami keisti sąlygas pasaulyje, kiekvienas rožinis taip pat duoda asmeninę naudą tiems, kurie jį kalba. Esu tikra, jog matote, kad mano Stebuklų dėkingumo rožinis gali suteikti jums asmeniškai didžiulę naudą, atkurdamas gyvybės tėkmę tarp jūsų dvasinio aš ir sielos, kartu atnešdamas Dievo gausą į jūsų asmeninį gyvenimą. Tikiuosi, kad pasakiau pakankamai, jog suprastumėte, kad šis rožinis iš tiesų yra dovana, kuri turėtų jums padėti pajusti stebuklingą dėkingumą, kuris yra raktas į atvertus dangaus vartus.

Tėvo, Motinos, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vardu, aš užsklendžiu jus dangiškosios Motinos Stebuklų Dėkingume, ir siunčiu stebuklingo dėkingumo bangą į žemę.

Ir dabar sakau, kaip Dangiškoji Motina, kalbanti per fizinį kalbėtoją: „Dangiškosios Motinos begaline galia, aš sudeginu juodą nedėkingumo debesį, kuris apgulęs laiko žemės planetą. Todėl aš išlaisvinu visą gyvastį su nauja galimybe priimti Dievo dėkingumą, dėkingumą už gyvybę ir dėkingumą už žemę kaip platformą augti. Mano Sūnaus, Jėzaus Kristaus vardu, tai atlikta. Amen.“

Versta iš www.ascendedmasterlight.com

Visos teisės saugomos © 2004 Kim Michaels