Kaip sustabdyti karo bangą

TEMOS: Naujas karo apibrėžimas – Plėstis yra natūralu – Angelų sukūrimas – Liuciferio maištas – Karas „danguje“ - Velnias nusileido pas jus – Liuciferio karas prieš Dievą – Kaip tamsos jėgos manipuliuoja žmonėmis – Klaidingas poliariškumas – Dvasinis aklumas – Karas yra didžiausia našta Motinai žemei – Ko labiausiai reikia pakylėtiesiems mokytojams – Nesijauskite prislėgti

Pakylėtoji Mokytoja Motina Marija, 2004 vasario 28 d., per Kim Michaels

Mano Mylimosios širdys, ir vėl ateinu pas jus, ir šį kartą ateinu su Taikos Motinos titulu. Šį titulą užsitarnavau būdama Taikos Princo motina ir saugodama taikos liepsną žemei per šiuos praėjusius 2000 metų, per kuriuos buvau pakylėtoji mokytoja ir dirbau su šia gražia, tačiau karo draskoma planeta.

Ateinu pasveikinti jūsų pastangas kalbant mano ankstesnius rožinius ir atėjau pasakyti jums, kad jūs iš tiesų darote skirtumą. Perspėjau jus savo paskutiniame diktavime, kad egzistuoja didelė žemės drebėjimų tikimybė kovo mėnesį, ir turiu jums pasakyti, jog šis perspėjimas vis dar tebegalioja. Tačiau aš taip pat labai viliuosi, kad mes galėsime sušvelninti didžiąją dalį šių žemės drebėjimų ir galimą sugriovimų bei mirčių skaičių. Giriu jūsų pastangas, ir kadangi jaučiu jūsų širdžių nuoširdumą, atėjau atkreipti jūsų dėmesį į dar vieną sritį, kurioje man tikrai labai reikalinga jūsų pagalba, jūsų meilė bei jūsų pasišventimas man.

Naujas karo apibrėžimas

Sakiau jums, kad Motina žemė yra tokioje didelėje įtampoje, kad vos begali išlaikyti atsvarą negatyviai emocinei energijai, kurią žmonija kuria. Esu tikra, jog matote, kad viena didžiausių šios energijos priežasčių yra, ir tūkstančius metų buvo, karas.

Ar yra dar nors viena priežastis, kuri būtų sukėlusi daugiau žudynių, kraujo praliejimo, pykčio, neapykantos bei keršto negu karas? Esu tikra, jog suprantate kad jokia kita veikla nesukelia tokio masinio nežmoniškumo, kaip ta, kai tautos išeina į karą mėgindamos sunaikinti viena kitą, kartu naikindamos ir savo tautos žmones. Todėl ateinu prašyti jūsų pagalbos – kalbėti Taikos Stebuklo invokaciją, kurią šiandien perduodu.

Taip pat ateinu paaiškinti jums tikrąją karo priežastį šioje planetoje, tačiau pirmiausia noriu, kad suprastumėte, kas yra karas. Paprasčiausias paaiškinimas yra tai, kad karas – tai ekstremalus pusiausvyros nebuvimas. Tai būsena, kurioje visi normalūs rūpesčiai nušluojami į šalį ir į jų vietą stoja ta rodosi nepermaldaujama būtinybė kovoti su priešu, laikomu pačia didžiausia grėsme. Visi aukštesni principai nustumiami į šoną ir žmonės jaučiasi teisūs, darydami viską, kas įmanoma, kad nugalėtų priešą ir išsaugotų savo gyvybes bei gyvenimo būdą.

O mano mylimieji, pati gyvybės esmė yra pusiausvyra. Planeta sukasi ant savo ašies tik dėl pusiausvyros. Tačiau kaip žinote, žemės ašis yra pakrypusi, ir tai rodo jums, kad šiai planetai trūksta pusiausvyros. Šį disbalansą sukėlė negatyvios energijos, kurias sukūrė žmonių nežmoniškumas, o didžiausia tokios energijos priežastis yra, žinoma, karas. Taigi karas yra aukščiausia žmonijai žinoma disbalanso forma.

Nesakau, kad tai vienintelė disbalanso forma, tačiau tai iš tiesų yra aukščiausia disbalanso forma. Taip yra todėl, kad visuomenės normos ir taisyklės, kurios paprastai neleidžia žmonėms pasiduoti kraštutinumams, atidedamos į šalį, ir dabar žmonės paskęsta didžiausioje iliuzijoje, - viskas galima, tikslas pateisina priemones, būtina daryti blogį, kad ateitų gėris, ir būtina nužudyti kuo daugiau žmonių, kad sulauktume taikos.

Tai kokia tuomet karo priežastis? Kas verčia žmones prarasti pusiausvyrą? Matote, priešingai nei atrodo išoriškai, žmonės nėra nuo prigimties blogi ir nėra nuo prigimties be pusiausvyros. Žmonės natūraliai siekia pusiausvyros, tad kai jie tą pusiausvyrą praranda, tai rodo, jog jais manipuliuoja išorinės jėgos.

Jūsų mokslininkai kalba apie gamtos pusiausvyrą, o gamta bei visi gamtos padarai yra Motinos žemės vaikai. Pati Motina žemė visada siekia tobulos pusiausvyros, ir visi jos vaikai natūraliai linkę siekti šios pusiausvyros. Žmonės taip pat yra Motinos žemės vaikai ir jie taip pat trokšta pusiausvyros. Tačiau žmonės stovi aukščiau už gyvūnus, nes žmonės turi gyvybės srautus, nusileidusius iš dvasinės karalijos. Gyvybės srautas yra dangiškojo Tėvo vaikas, ir jis taip pat siekia pusiausvyros. Taigi matote, kai žmonės demonstruoja pusiausvyros trūkumą, taip yra todėl, kad kažkokia išorinė jėga manipuliuodama jais privertė prarasti natūralią kūno ir sielos pusiausvyrą. Tad dabar pabandykime pasiaiškinti, kas yra ta išorinė jėga.

Kaip mano sūnus Jėzus paaiškina savo svetainėje, Dievas Tėvas ir Motina sukūrė visą formų pasaulį. Niekur gražiau nepavaizduotos Dievo Tėvo ir Motinos savybės negu Taoizmo Tai Či simbolyje. Šis simbolis vaizduoja dvi pagrindines visatos jėgas, o šios dvi jėgos yra plėtimosi jėga, kurią reprezentuoja Dievas Tėvas, ir traukimosi jėga, kurią reprezentuoja Dievas Motina. Dievo Tėvo prigimtis yra plėstis, augti ir transcenduoti save. Dievo Motinos prigimtis yra sutraukti, tačiau neapribojant Tėvo augimo. Motinos prigimtis suteikia atsvarą Tėvo plėtimosi jėgai, sudarydama sąlygas subalansuotam augimui.

Plėstis yra natūralu

Ką jums čia kalbu yra tai, kad formų pasaulio prigimtyje yra užkoduotas plėtimasis. Šis augimas vyksta per harmoningą Tėvo plėtimosi jėgos ir Motinos traukimosi jėgos sąveiką. Kaip matote, plėtimosi ir traukimosi jėgos nėra priešingos, jos viena kitą papildo. Jos viena kitos nepanaikina, jos tik viena kitai sukuria atsvarą. Abi jėgos yra būtinos, ir jos būtinai turi turėti teisingą santykį. Kitaip tariant, šių dviejų jėgų sąveika sukuria palikuonis, o šių palikuonių forma yra nulemta pusiausvyros tarp Tėvo ir Motinos jėgų.

Taip pat matote, kad Tėvo jėga turi būti truputį stipresnė už Motinos jėgą. Tai užtikrina, kad palikuonis gyvens, tai reiškia augs ir save transcenduos. Ši savitranscendencija, šis augimas yra esminis tikslas, esminė viso formų pasaulio egzistavimo priežastis. Būtent dėl to Biblija sako, kad tėvas yra namų galva. Tai nereiškia, kad tarp lyčių turėtų būti nelygybė, nes iš tiesų Dievas Tėvas ir Motina yra lygūs visais aspektais. Jie tiesiog turi skirtingas funkcijas, vaidina skirtingus vaidmenis kūrinijos dramoje.

Šeimoje vyras ir žmona turėtų būti lygūs, tačiau tėvo vaidmuo yra užtikrinti, kad šeima (ir visa visata) būtų tvirtas pagrindas augimui ir savitranscendencijai. Motinos vaidmuo yra užtikrinti, kad augimas išliktų subalansuotas, ir kad visais šio proceso dalyviais būtų pasirūpinta. Kai šios dvi jėgos yra tinkamoje dermėje, Tėvo plėtimosi jėga visada išlieka truputį stipresnė už Motinos traukimosi jėgą. Jei ji nebūtų stipresnė, augimas nebūtų įmanomas, ir visa visata, arba jos dalis, liktų sąstingyje.

Taigi dabar matote, kai viena jėga tampa pernelyg stipri, ji sukuria disbalanso būseną. Jeigu Tėvo jėgai būtų leista plėstis be jokių apribojimų, ji plėstųsi taip galingai, kad negalėtų savęs išlaikyti ir viskas, ką ji sukurtų, sprogtų ir išsitaškytų į mažyčius gabalėlius. Kitaip tariant, jeigu visata plėstųsi be jokių suvaržymų, visos galaktikos, saulės ir planetos išsitaškytų į gabalėlius ir gyvybė neturėtų jokio pamato. Kita vertus, jeigu sutraukianti Motinos jėga pasidarytų pernelyg stipri, ji sustabdytų Tėvo augimą ir tuomet visa visata imtų stagnuoti. Kaip atrado jūsų mokslininkai, tai, kas stagnuoja, pradeda trauktis, galiausiai sugriūdamas nuo savo svorio. Taigi dabar matote, kad harmoningas visatos augimas priklauso nuo teisingos dermės, teisingos pusiausvyros tarp Dievo Tėvo plėtimosi ir Motinos traukimosi jėgų.

Angelų sukūrimas

Mano Mylimieji, dabar jūs suprantate dvi pamatines visatos jėgas. Dabar mums reikia suprasti, kad Dievas sukūrė dvi atskiras evoliucijas. Pirmiausia Dievas sukūrė dvasines būtybes, kurios buvo sukurtos tarnauti dangaus pasaulyje, kitaip vadinamame dvasine karalija. Šios dvasinės būtybės yra tai, ką žmonės vadina angelais, tad aiškumo dėlei aš taip pat naudosiu šį terminą.

Dievas Tėvas ir Motina, kaip paaiškina mano mylimas sūnus Jėzus, sukūrė pasaulį su daugybe skirtingų lygmenų arba karalijų. Žemiausia iš šių karalijų yra visata, kurioje jūs gyvenate, t. y. materiali visata. Po to Dievas sukūrė evoliuciją atskirą nuo angelų evoliucijos. Šioms būtybėms buvo skirta nusileisti į materialią karaliją, pradėti nuo apačios ir tobulėti aukštyn per skirtingus Dievo kūrinijos lygmenis. Būtent šios būtybės buvo pirmieji žmonės, nusileidę į žemę. Kaip sakoma Biblijoje, žmonės buvo sukurti truputį žemiau už angelus, tai reiškia, jog angelai buvo sukurti su aukštesniu Dievo suvokimo lygiu. Žmonės turi galimybę palaipsniui pasiekti šį Dievo suvokimą, tačiau norėdami tai pasiekti, jie turi darbuotis tobulindami save per skirtingus formų pasaulio lygmenis.

Kai kuriems angelams buvo paskirta užduotis tarnauti žmonėms, padedant jiems evoliucionuoti. Tai principas, kurį Jėzus paaiškino savo mokiniams, sakydamas, kad didžiausias tarp jų turėtų būti visų tarnas. Matote, visų aukščiausia būtybė yra Dievas. Tačiau priešingai žmonių sukurtam Dievo įvaizdžiui kaip visagalio valdovo, Dievas iš tiesų yra nuolankiausia būtybė iš visų. Dievas iš tiesų yra visų tarnas, nes Jis leido savo paties substanciją, savo paties Esybę, įkalinti formų pasaulyje. Dievas leido sąmoningoms būtybėms, turinčioms laisvą valią, daryti ką nori su Jo esybe. Dievas tai padarė norėdamas suteikti savo sūnums ir dukterims galimybę augti, ir todėl galime sakyti, kad Dievas iš tiesų yra didžiausias visų tarnas.

Įdėjęs savo Esybę į visą ką, Dievas suteikė visoms pagal jo atvaizdą sukurtoms būtybėms potencialą pasiekti pilną Dievo statusą, leidžiantį joms kurti savo pačių visatas. Tačiau tas, kuris nori pasiekti šią Dievystę, privalo įrodyti, jog yra pasirengęs būti žemiau jo esančiųjų tarnu. Tad iš tiesų, tai buvo natūralu, kad aukščiausiems angelams buvo duota užduotis tarnauti žmogui, kuris buvo žemiau už angelus. Tačiau kai kurie angelai nesuprato įstatymo, kurį ką tik paaiškinau. Jie nesuprato, kodėl turėtų tarnauti žmogui, ir nenorėjo tarnauti žmogui.

Liuciferio maištas

Kaip paaiškina Biblija, ir kaip paaiškina mano sūnus, viena būtybė ypač stipriai pasipriešino Dievo įsakui, kad angelai tarnautų žmogui. Jo vardas buvo Liuciferis, ir jis sukėlė maištą ankstesnėje sferoje. [PASTABA: Knygoje „Visrakčiai į dvasinę laisvę“, Viešpats Maitrėja pateikia gilesnį supratimą apie tai, kur kilo Liuciferio maištas] Šis maištas buvo protestas prieš kvietimą tarnauti žmogui, kuris galiausiai patraukė didelį būrį angelų pereiti į Liuciferio pusę ir maištauti kartu su juo.

Mano Mylimieji, nors angelai turi laisvą valią, laisva angelų valia šiek tiek skiriasi nuo laisvos žmonių valios. Matote, dangaus pasaulyje būtybės pilnai suvokia Dievo įstatymus. Šį suvokimą lydi atsakomybė, o tai reiškia, kad būtybė danguje gali naudotis savo laisva valia Dievo įstatymų rėmuose, tačiau negali tyčia pažeidinėti Dievo įstatymų. Jeigu angelas pasirenka eiti prieš Dievo įstatymus, jis negali likti danguje ir todėl turi nusileisti į materialų pasaulį. Žmonės, kita vertus, jau yra materialiame pasaulyje, ir jie gali pažeidinėti Dievo įstatymus (tam tikrose ribose) nenusileisdami dar žemiau. Žinoma, žmonės turės pilnai atsiskaityti už bet kokį piktnaudžiavimą savo laisva valia, tačiau dėl to jiems neteks palikti materialaus pasaulio.

Norint pilnai suprasti Liuciferio maištą, reikia suprasti, kad, priešingai populiariam mitui, Liuciferis nebuvo piktavališka būtybė. Jis buvo sukurtas Dievo kaip didelės šviesos būtybė. Liuciferio problema buvo puikybė, privertusi jį galvoti, kad jis žino geriau už Dievą. Jis buvo įsitikinęs, kad planas leisti žmonėms turėti laisvą valią, ir kvietimas angelams tarnauti žmonėms, besinaudojantiems ta laisva valia, atneš katastrofą. Liuciferis manė, jog tai atves prie to, kad gyvybės srautai ir angelai pasimes ir sukels materialaus pasaulio griūtį.

Apimtas puikybės, Liuciferis pradėjo manyti turįs išgelbėti Dievą nuo jo paties. Jis manė, kad Dievas nesupranta savo sprendimo pasekmių, ir todėl Liuciferis turi ant savęs prisiimti naštą ir ištaisyti Dievo klaidą. Liuciferis pradėjo manyti, kad, nors ir aiškiai matė jog jo veiksmai pažeidžia Dievo įstatymus, yra būtina pažeisti Dievo įstatymus, norint išvengti didesnės katastrofos. Taip Liuciferis tapo tėvu idėjos, kad tikslas gali pateisinti priemones ir kad būtina daryti blogį, kad ateitų gėris.

Liuciferis tapo auka iliuzijos, kad būtina pažeidinėti Dievo įstatymus, norint išsaugoti Dievo kūriniją. Iš tiesų vienintelis būdas išsaugoti Dievo kūriniją yra laikytis Dievo įstatymų, kadangi Dievo įstatymai užtikrina subalansuotą augimą. Nepaisant visos savo turimos šviesos ir proto išmonės, Liuciferis nesuprato šios tiesos ir niekada nepraregėjo iš šios iliuzijos.

Karas „danguje“

Biblija sako, kad danguje buvo karas, kad Liuciferis ir jo angelai kovojo ir kad jie buvo išmesti. Iš tikrųjų, karas danguje [Maitrėja paaiškina, kad tai iš tiesų buvo ankstesnėje sferoje, kuri dar nebuvo pakylėta] nebuvo kariaujamas taip, kaip karai kariaujami žemėje. Žemėje kovoja abi pusės, tačiau danguje kova vyko tik vienoje pusėje. Matote, Dievo Liuciferio maištas nepaveikė. Angelai, kurie nemaištavo, išlaikė savo ramybę ir todėl nestojo kovoti su Liuciferiu ir jo energijomis. Jie tiesiog išlaikė savo pusiausvyrą Dievo Tėvo ir Motinos harmonijoje, ir Liuciferis neturėjo už ko juose užsikabinti, kad priverstų juos prieš jį kovoti.

Todėl Liuciferis iš tiesų nebuvo išmestas iš dangaus kaip aiškinama Biblijoje. Liuciferis pats išmetė save iš dangaus per savo maištą prieš Dievo įstatymus. Liuciferis išmetė save, kadangi per savo maištą jis nužemino savo sąmonės vibracijas, o kai jo sąmonė nusirito žemiau tam tikro lygio, jis nebegalėjo matyti aukštesnių vibracijų. Todėl jis galėjo matyti tik žemesniąsias materialaus pasaulio vibracijas.

Dabar matote, kad Liuciferis buvo vienintelis kuris sukėlė karą. Jis save matė priešpriešoje su Dievu, ir tyčia sukilo prieš Dievo įstatymus ir esminį kūrinijos tikslą – savitranscendenciją. Liuciferis mėgino įtraukti visus savo sferos angelus į savo karą prieš Dievą. Tai buvo puikybės aktas, privertęs jį galvoti, kad jeigu visi angelai pasirinktų stoti į jo pusę, tuomet Dievas turėtų nusileisti jo reikalavimams ir jo logikai. Liuciferį iš tiesų buvo apėmusi puikybė, ir jis manė žinantis geriau už Dievą, kaip turi būti valdoma visata ir kaip reikia „gelbėti“ gyvybės srautus.

Tad štai kas nutiko su Liuciferiu – jis ėmė bijoti augimo ir nebenorėjo savęs transcenduoti. Matote, Liuciferis iš tiesų buvo aukščiausias tarp angelų toje sferoje. Jis iškilo taip aukštai kaip tik galima iškilti angelų karalijoje ir jautėsi esąs labai galingas ir viską kontroliuojantis. Tačiau Dievo įstatymas yra savitranscendencija, o kai pasiekiate aukščiausią lygmenį, kaip galite transcenduoti save? Tai galite padaryti tik tapdami visų tarnu, o būtent to Liuciferis ir nenorėjo daryti. Todėl jis prarado pusiausvyrą, ir ėmė norėti, kad visata liktų tokia pati, kad jis galėtų jaustis padėties šeimininku.

Norėdamas išlaikyti jausmą, kad viską kontroliuoja, Liuciferis pamėgino išbalansuoti sutraukiančią moteriškojo Dievo aspekto jėgą ir sustabdyti augimą. Dėl šio disbalanso, Liuciferis privertė savo sąmonę taip sutankėti, jog nebegalėjo matyti aukštesnių dvasinės karalijos vibracijų. Tad galima sakyti, jog Liuciferis nupuolė į materialią karaliją dėl moteriško aspekto disbalanso savo esybėje, kuris pažadino jame nepasotinamą troškimą kontroliuoti. Kad pasiektų šią kontrolę, jis siekė naudotis pačios moteriškosios jėgos galia viską riboti ir sutraukti, idant nebeliktų jokių augimo ir savitranscendencijos galimybių.

Galėtume sakyti, jog Liuciferis yra ryškiausias pavyzdys būtybės, iškreipusios Motiniškąjį Dievo aspektą. Prašau, pasistenkite suprasti logiką, kas nutinka, kai iškreipiate Motiniškąjį Dievo aspektą. Iškreipdami sutraukiančią jėgą, galite pasirinkti vieną iš dviejų kraštutinumų. Galite atsisakyti augti ir transcenduoti save, arba galite reikalauti laisvės nuo Dievo įstatymų. Galite atsisakyti augti arba galite siekti augimo be jokių apribojimų. Bet kuris iš šių kelių veda į disbalanso būseną, ko pasekoje, jūsų sąmonė vis labiau tankėja, kol galiausiai nebegalite pasilikti Tėvo karalystėje. Tuomet imate leistis į plotmes, kuriose sutraukianti Motinos jėga palaipsniui vis stiprėja.

Aukštesnėse dvasinėse karalijose Tėvo plėtimosi jėga yra stipresnė, štai kodėl vibracijos tose karalijose yra tokios aukštos. Ėmę judėti link žemesnių formų pasaulio lygmenų, galiausiai nusileidžiate į materialų pasaulį. Energijos palaipsniui žemėja, štai kodėl materialus pasaulis yra tankesnis už dvasinę karaliją. Ir nors tai nereiškia, kad materiali karalija iš prigimties neturi pusiausvyros, vis dėlto tai reiškia, kad balansas tarp plėtimosi ir traukimosi jėgų čia yra šiek tiek kitoks negu dvasinėje karalijoje.

Velnias nusileido pas jus

Liuciferis iškreipė sutraukiančią Motinos jėgą ir neišvengiamai nusileido į tankesnę materialaus pasaulio karaliją. Angelui, kuris buvo įpratęs gyventi aukštesnėje karalijoje, tai buvo labai didelis pasikeitimas. Liuciferis dėl savo puikybės matė tai kaip savo rango pažeminimą, kas, tam tikra prasme, buvo tiesa. Dėl savo pykčio prieš Dievą, Liuciferis įsižeidė, kai jam teko nusileisti į žemesnę karaliją, ir nors jis pats iškreipė Motinos šviesą, visą kaltę jis dabar vertė Dievo Motinai.

Matote, Liuciferis nusileido, nes atsisakė sustabdyti savo maištą prieš Dievą. Jis atsisakė pripažinti padaręs klaidą, ir atsisakė ištaisyti šią klaidą, ką galėjo padaryti pasirinkdamas grįžti į harmoniją su Dievo įstatymais. Taigi, Liuciferis atsisakė prisiimti atsakomybę už savo veiksmus ir todėl jam reikėjo atpirkimo ožio. Tam jis apkaltino Motiną, kartu išsiugdydamas stiprią neapykantą Motinai. Jis taip pat kaltino žmones, nes juk jo atsisakymas tarnauti žmonėms ir sukėlė jo nuopolį. Kadangi nenorėjo prisiimti atsakomybės už savo paties pasirinkimą, kaltę jis suvertė žmonėms. Štai kodėl Biblija sako, kad velnias nusileido pas jus su dideliu pykčiu, nes žino turįs mažai laiko.

Matote, kai angelas nusileidžia į materialų pasaulį, jis turi potencialą užkopti atgal į dvasinę karaliją, taip pat kaip ir žmogus. Tačiau nė viena iš šių dviejų būtybių rūšių neturi tam amžinybės. Jie turi tam tikrą laiko limitą, per kurį turi įrodyti savo vertę ir pakilti į aukštesnį lygį. Jeigu jie nepakyla per jiems skirtą laiką, siela užgesinama antroje mirtyje kaip paaiškina Jėzus. Liuciferis ir visi tie, kurie sekė paskui jį, žinojo turintys ribotą laiką materialiame pasaulyje.

Liuciferį taip apakino jo pyktis, kad jis nusprendė nekeisti savo sprendimo ir nesiekti sugrįžti atgal pas Dievą. Vietoj to, jis nusprendė toliau tęsti savo paties susikurtą, vienpusišką karą prieš Dievą čia materialiame pasaulyje. Mėgindamas atkeršyti Dievui, jis nutarė pasinaudoti šios karalijos jėgomis ir pabandyti priversti visus žmones sukilti prieš Dievo valią. Jis nusprendė pamėginti sugriauti Dievo planą, kad žmonės tobulėdami pasiektų Dievystę.

Mano Mylimieji, prašau supraskite šį esminį dalyką. Liuciferio pirminis maištas rėmėsi tikėjimu, kad laisva valia privers gyvybės srautus pasimesti ir tuomet visata susinaikins. Viskas, ką Liuciferis darė po savo nuopolio, ir viskas, ką jo pasekėjai daro šiandien, sukasi aplink šią pirminę idėją. Liuciferis norėjo, kad jo žodžiai taptų savaime išsipildančia pranašyste. Jis norėjo, kad visos sielos pasimestų ir norėjo, kad visata susinaikintų. Jeigu tai nutiktų, jis galėtų jaustis buvęs teisus, o Dievas neteisus.

Prašau supraskite Liuciferio arogancijos mastą. Jis buvo pasirengęs sunaikinti visas sielas ir visą materialią visatą, tam kad įrodytų, jog jis teisus, o Dievas klysta. Tai pats didžiausias kvietimo būti visų tarnu iškraipymas. Užuot buvęs visų tarnas, Liuciferis buvo pasiruošęs paversti visus savo troškimo įrodyti savo teisumą vergais.

Ar matote, kad argumentuotas pokalbis su šia sąmonės būsena neįmanomas? Ar matote, kad neįmanoma atversti tokių būtybių ir padėti joms pamatyti šviesą? Tie, kurie įstrigo liuciferiškoje proto būsenoje be paliovos kariaus savo karą prieš gimusius iš Motinos substancijos, iš materialaus pasaulio materijos. Todėl vienintelis būdas pašalinti jų tamsą iš žemės yra atnešti Dievo Šviesą, šviesą, kuri kyla iš tobulos pusiausvyros tarp Dievo plėtimosi ir traukimosi jėgų. Tiktai ši Šviesa gali pakeisti tamsą, kylančią iš disbalanso tarp šių dviejų visatos jėgų. Disbalansas – tai tiesiog pusiausvyros nebuvimas, kaip tamsa yra šviesos nebuvimas.

Liuciferio karas prieš Dievą

Dabar matote, kad Liuciferio planas yra toliau kariauti prieš Dievą, manipuliuojant žmonėmis ir siekiant priversti juos maištauti prieš Dievo įstatymą, taip save susinaikinant. Kokia yra aukščiausia maišto prieš Dievą forma materialiame pasaulyje? Didžiausia Dievo dovana žmonėms, žmonių sieloms, yra pats gyvenimas. Taigi pats didžiausias maištas prieš Dievą yra atimti gyvybę, nusižudant arba nužudant kitą žmogų.

Dabar matote, kad savo kare prieš Dievą Liuciferis nusprendė pamėginti manipuliuoti žmonėmis ir priversti juos kariauti vienas prieš kitą. Vienas šios strategijos aspektas yra Liuciferio bandymas įrodyti savo pirminę mintį, kad žmonės nesugeba atsakingai naudotis savo laisva valia. Kitas aspektas yra tai, kad karas yra būdas tamsos jėgoms tęsti savo egzistavimą. Kaip Jėzus paaiškino, tamsos jėgos yra atjungtos nuo Dievo šviesos, todėl jos gali sugerti tik žemesnių vibracijų šviesą. Todėl jos turi manipuliuoti žmonėmis, kad šie iškreiptų Dievo šviesą ir tamsos jėgos galėtų iš jų vogti šią energiją.

Dabar matote, kad karas tarnauja dviem liuciferiškiems tikslams. Vienas tikslas yra priversti žmones žudyti vienas kitą šitaip susikuriant sau labai didelę karmą (susikuriant labai didelį disbalansą), neleidžiančią jiems pakilti į dvasinę karaliją. Kitas tikslas yra priversti žmones iškreipti didžiulius kiekius energijos, kurią tamsos jėgos galėtų naudoti savęs išlaikymui ir savo įtakos žmonėms plėtimui.

Kaip tamsos jėgos manipuliuoja žmonėmis

Kokiomis priemonėmis tamsos jėgos siekia manipuliuoti žmonėmis ir priversti juos kariauti vienas prieš kitą? Na, iš tikrųjų jos naudoja visas joms prieinamas priemones, kadangi pagrindinis jų tikslas yra išvesti žmones iš pusiausvyros. Kai žmonės praranda pusiausvyrą ir netenka balanso, jie puola į kraštutinumus, ir tuomet belieka tik mažas žingsnelis iki tų pačių spąstų, į kuriuos pakliuvo Liuciferis, pradėjęs tikėti, kad tikslas gali pateisinti priemones. [Norėdami paskaityti vėlesnį mokymą apie tai, spauskite čia]

Matote, kai žmonės praranda pusiausvyrą, jie netenka malonės, tai reiškia, tobulos pusiausvyros tarp dviejų pagrindinių Dievo jėgų. Žmonės tuomet pradeda jausti nerimą, praranda ramybę ir pradeda jausti būtinybę daryti viską, kad tik atgautų šią ramybę. Jų nerimui vis didėjant, jie dažnai apkaltina kitą grupę žmonių kaip savo nerimo priežastį. Jie tiki, kad šie žmonės yra grėsmė, nes yra kitokie negu jie patys. Jie jaučia, kad šis disbalansas yra toks grėsmingas, jog neatidėliotinas poreikis atstatyti pusiausvyrą gali neutralizuoti bet kokius ilgalaikius interesus ar aukštesnius principus. Todėl jie dažnai samprotauja, kad vienintelis būdas atstatyti ramybę ir taiką yra nužudyti žmones, kurie, jų manymu, sukėlė šį disbalansą.

Pagrindinis tamsos jėgų naudojamas ginklas yra manipuliacija pačiu kūrybiniu procesu, procesu, turinčiu keturis elementus. Pasaulis buvo sukurtas iš keturių pagrindinių elementų: Tėvo, Sūnaus, Motinos ir Šventosios Dvasios. Kai šie keturi elementai egzistuoja tobuloje pusiausvyroje, visata gali harmoningai vystytis. Jeigu viena arba daugiau iš šių jėgų yra įstumiama į kraštutinumą, sukuriamas disbalansas. Tamsos jėgos gali panaudoti bet kurį iš šių elementų manipuliuoti žmonėmis ir priversti juos žudyti vienas kitą, manant, kad žudymas yra neišvengiamas, galbūt net pateisinamas Dievo. Pažvelkime į šiuos keturis elementus:

  • Tėvo elementas yra plėtimosi jėga, suteikianti gyvybės srautams impulsą augti ir laisvą valią transcenduoti save. Tačiau Tėvas taip pat nustato įstatymus, reguliuojančius visatos pusiausvyrą, kad gyvybės srautai galėtų augti savęs nesusinaikindami. Tėvas nori matyti savitranscendenciją, o ne savęs naikinimą. Jis nori matyti nuolatinį ir subalansuotą augimą.
  • Motinos elementas yra sutraukianti jėga. Motina taip pat yra elementas, kuris prisitaiko prie kūrybinės Tėvo jėgos. Motinos rolė yra leisti laisvai valiai reikštis, kad gyvybės srautai galėtų eksperimentuoti ir mokytis. Tačiau Motina taip pat stabdo nežabotą augimą, kad gyvybės srautai per greitai plėsdamiesi neprarastų savo tapatumo. Motinos rolė yra parūpinti saugią aplinką ir užtikrinti subalansuotą augimą. Motina nestabdo augimo, ji išlaiko jį pusiausvyroje ir puoselėja gyvybės srautus jiems augant. Galima sakyti, kad Tėvas suteikia augimui impulsą, o Motina išlaiko augimą pusiausvyroje. Norėdamas patirti subalansuotą augimą, gyvybės srautas turi išlaikyti tam tikrą pusiausvyrą tarp plėtimosi ir traukimosi jėgų savo esybėje. Kaip gyvybės srautui išlaikyti šią pusiausvyrą? Tai galima padaryti per Sūnaus sąmonę.
  • Sūnus yra Tėvo ir Motinos vaikas, o jo rolė yra subalansuoti plėtimosi ir traukimosi jėgas, palaikant subalansuoto kūrimo viziją. Norėdamas tai atlikti, Sūnus turi atskirti, kas iš tiesų yra subalansuotas Dievo augimas, o kas yra arba pernelyg besiplečiantis arba pernelyg besitraukiantis augimas. Per Kristaus sąmonę gyvybės srautas gali naudotis savo laisva valia Dievo įstatymų rėmuose, taip išlaikydamas nuolatinį ir subalansuotą augimą. Tačiau gyvybės srautas nesukurtas augti tik dėl paties augimo. Kaip Jėzus daug kartų aiškino, gyvybės srautas yra sukurtas būti bendrakūrėju su Dievu ir išreikšti Dievo tobulumą materijos pasaulyje. Gyvybės srautas yra sukurtas nešti Dievo karalystę į žemę. Tai jis gali padaryti tik per Šventąją Dvasią.
  • Šventoji Dvasia yra paties gyvenimo gyvybinė jėga, ir be nuolatinės Šventosios Dvasios tėkmės niekas negalėtų išgyventi. Šventosios Dvasios rolė yra išreikšti Dievo tobulumą materialiame pasaulyje. Ji tai daro išlaikydama nuolatinio augimo būseną, subalansuoto augimo, kuris išreiškia tobulą Sūnaus viziją, viziją, apimančią tobulą poliariškumą tarp Tėvo-Motinos Dievo plėtimosi ir traukimosi jėgų. Šventoji Dvasia yra pasišventusi išreikšti save tobuloje harmonijoje su Dievo įstatymais.

Klaidingas poliariškumas

Mano Mylimieji, tikiuosi matote, kad išlikimo raktas yra pusiausvyra, subalansuota pamatinių visatos jėgų išraiška. Tamsos jėgos siekia sutrikdyti šią pusiausvyrą, ir jos tai daro siekdamos priversti gyvybės srautus piktnaudžiauti plėtimosi arba traukimosi jėgomis. Jos siekia manipuliuoti gyvybės srautais, kad šie pultų į kraštutinumus, tuo būdu sukurdami klaidingą poliariškumą.

Visata yra sukurta iš Tėvo-Motinos Dievo poliariškumo. Tėvo ir Motinos jėgos nėra priešingos ir jos viena kitos neneigia. Jos viena kitą papildo, o susitikusios, viena kitos nenaikina. Jų sąveika duoda pradžią subalansuotai kūrybai. Kai žmogus yra pusiausvyroje, jis sugeba sukurti tvarius dalykus, kurie nenustos augti. Kai visuomenė yra pusiausvyroje, ji savęs nesusinaikins ir nenustos klestėjusi.

Liuciferio planas buvo sugriauti šį poliariškumą, ir jis tai padarė sukurdamas klaidingo poliariškumo iliuziją, paremtą iškreiptomis plėtimosi ir traukimosi jėgomis. Kai šios dvi jėgos netenka pusiausvyros, atsiranda du kraštutinumai:

  • Vienas kraštutinumas yra anti-tėvas. Ši jėga sukuriama paimant absoliučią Tėvo valdžią ir sujungiant ją su Motinos polinkiu traukti. Tai sukuria totalitarinę valdžios formą, siekiančią apriboti žmonių laisvos valios išraišką. Ji siekia apriboti augimą per kontrolę. Ji laiko laisvę pavojingu dalyku, ir todėl siekia pašalinti šį pavojų, atimdama laisvę. Tai veda į melą, teigiantį, kad žmonėms nereikia laikytis Dievo įstatymo, kad galėtų augti ir save transcenduoti, bet kad viskas gali likti taip kaip buvę.
  • Kitas kraštutinumas yra anti-motina. Ši jėga paima Tėvo impulsą plėstis ir sujungia jį su Motinos polinkiu prisitaikyti. Tai sukuria impulsą siekti laisvės be jokių apribojimų, kuris atveda į maištą prieš Dievo įstatymus, sukurtus palaikyti tvarų augimą. Tai veda prie valdžios filosofijos, kuri siekia panaikinti visus įstatymus ir apribojimus. Ji teigia dirbanti dėl laisvės, bet nesugeba suprasti, kad laisvė gali egzistuoti tiktai saugiuose Dievo įstatymų rėmuose. Tai veda prie melo, kad žmonėms nebūtina laikytis Dievo įstatymų subalansuotam augimui, bet jie gali daryti bet ką, kas tik tuo metu jiems patinka, nesirūpindami ilgalaikėmis pasekmėmis arba aukštesniais principais.

Šios dvi jėgos sukuria klaidingą poliariškumą, nes jos yra priešingos ir viena su kita nesuderinamos. Troškimas kontroliuoti priešinasi troškimui, kad nebūtų jokių apribojimų, ir todėl šių dviejų jėgų sąveika niekada negalės pagimdyti tvarių palikuonių. Jos tegali kurti nuolatinę įtampą ir disbalansą. Mano Mylimieji, būtent ši įtampa tarp tų dviejų priešybių yra visų konfliktų, kuriuos regėjote žmonių visuomenėje nuo laikų pradžios, šaltinis.

Nuo savo nuopuolio pradžios tamsos jėgos mėgino manipuliuoti žmonėmis, kad šie prisiektų savo ištikimybę vienam iš šių kraštutinumų. Pirmas jų žingsnis yra iškreipti Sūnaus sąmonę. Jie tai daro, ragindami žmones patikėti idėja, kad absoliuti arba aukščiausia tiesa neegzistuoja, nes viskas yra reliatyvu. Tai sąmonė, kurią žaltys naudojo Edeno Sode gundydamas Ievą. Kai žmonės paragauja reliatyvaus gėrio ir blogio pažinimo vaisiaus, jie praranda sugebėjimą atskirti, kokia yra teisinga pusiausvyra tarp Dievo plėtimosi ir traukimosi jėgų. Jie nebesugeba atskirti Dievo įstatymų. Todėl jie pradeda kurtis klaidingą realybės vaizdą, kaip Jėzus paaiškino. Tuomet jie pradeda tikėti, kad šis vaizdas yra tikras, ir kad jie turi teisę apibrėžti savo „realybę“. Kai žmonės patiki šiuo klaidingu vaizdu, tamsos jėgoms pasidaro labai lengva manipuliuoti žmonėmis ir priversti juos kovoti už vieną iš dviejų – totalitarinės kontrolės arba besaikės laisvės – kraštutinumų. Šie kraštutinumai yra dvi pagrindinės žmonių visuomenėje veikiančios jėgos: viena iš jų bando apriboti laisvę begalinėmis taisyklėmis, tuo tarpu kita mėgina suteikti netikrą laisvę be jokių taisyklių. Tikiuosi matote, kad nė viena iš šių jėgų negali atstatyti teisingos pusiausvyros visuomenėje. Tai gali būti padaryta tik laikantis Dievo įstatymų, o ne žmonių sukurtais įstatymais, ar jų nebuvimu.

Kai žmonės prarado Kristaus sąmonę, Sūnaus dovaną, jie pasidarė pažeidžiami iškreiptos Šventosios Dvasios. Tai juos verčia manyti, kad kraštutinumas, kuriam jie priklauso, yra aukščiausia tiesa ir vienintelis būdas išgyventi. Jie jaučia absoliutų poreikį arba apriboti laisvę arba pašalinti visas taisykles. Jie pradeda manyti, kad valdžią jiems suteikė pats Dievas per tam tikrą religiją, arba galvoja, kad Dievo nėra, ir todėl žmonės turi natūralią teisę būti laisvi nuo bet kokių apribojimų. Bet kuriuo atveju, kai žmonės iškreipia Šventosios Dvasios liepsną, jie jaučiasi esantys absoliučiai teisūs, darydami tai, kas būtina jų „teisingam“ tikslui pasiekti. Jie dabar lengvai tampa liuciferiško melo aukomis, kuris teigia, kad tikslas gali pateisinti priemones, ir kad būtina daryti blogį, tam kad ateitų gėris. Jais tampa lengva manipuliuoti ir įvaryti į krizę, kurioje atrodo absoliučiai būtina eiti į karą, kad užkirstų kelią didesnei katastrofai arba kad nuverstųtironą.

Mano Mylimieji, ar matote, kiek nesuskaičiuojamų karų buvo kariaujama dėl nuolatinės įtampos tarp šių dviejų netikrų anti-tėvo ir anti-motinos priešybių? Ar matote, kad nesvarbu, kuo žmonės betikėtų, tokie karai niekada neatstatys teisingos pusiausvyros tarp tikrųjų Tėvo-Motinos Dievo priešybių? Tokie karai sugeneruoja tik dar daugiau negatyvios energijos, kuri nutraukia Šventosios Dvasios tėkmę, o tai neišvengiamai veda į visuomenės griūtį.

Net ir jūsų fiziniai kūnai gyvuoja tik todėl, kad per visą materiją teka Šventoji Dvasia. Tai iš tiesų yra tai, ką jūsų mokslininkai apibrėžė kaip antrąjį termodinamikos dėsnį, kuris sako, kad uždaroje sistemoje netvarka vis didėja, kol galiausiai sistema susinaikina. Uždara sistema iš tikrųjų yra tokia sistema, kurioje neteka Šventoji Dvasia. Todėl ji neišvengiamai praranda pusiausvyrą ir galiausiai susinaikina.

Dvasinis aklumas

Disbalanso proceso, vedančio į susinaikinimą, varomoji jėga yra viena arba netgi abi besaikės kontrolės arba besaikio reikalavimo, kad nebūtų jokių taisyklių, jėgos. Tačiau žmonės nemato, kaip nuslysta į kraštutinumus, nes atsisako naudotis Sūnaus sugebėjimu atskirti. Tai galiausiai atkerta Šventosios Dvasios tėkmę, ir visuomenė atsiduria pačiame didžiausiame disbalanse, pradėdama tikėti, jog ji turi teisę daryti viską, kas padės jai pasiekti savo tikslų. Šie tikslai gali būti užkirsti kelią anarchijai bei chaosui įvedant kontrolę, arba jie gali būti nuversti tironą, išlaisvinant žmones nuo apribojimų. Tačiau jeigu žmonės yra pasiryžę eiti į karą, arba pažeisti Meilės Įstatymą, kad pasiektų savo tikslus, tai įrodo, jog jie prarado pusiausvyrą.

Dažniausiai nutinka taip, kad tam tikri galingi žmonės pradeda tikėti, jog tikslas gali pateisinti priemones, ir siekia, manipuliuodami visuomene, gauti jos palaikymą karui prieš savo pačių pasiskelbtą priešą. Šio elito žmonės iš tiesų tiki, jog tai yra teisingas tikslas, o pateisinimą tam jie netgi gali išreikšti per religiją. Žmonės toje visuomenėje pradeda tikėti, kad Dievo įstatymai pateisina žudymą, ir netgi gali jausti, jog jų šventa pareiga yra žudyti kitus Dievo vardu.

Tikiuosi, jau matote, kad tikėjimas, jog turėtum žudyti savo brolius žmones Dievo vardu yra didžiausias Liuciferio ir liuciferiškos mąstysenos triumfas. Tai yra visų aukščiausias pateisinimas karui tarp žmonių, tačiau iš tiesų tai yra Liuciferio mąstysenos tąsa, kuria jis naudojosi pateisinti savo pasiskelbtą karą prieš Dievą. Teiginiai, „darykime blogį, kad galėtų ateiti gėris“ ir „žudykime žmones, kad atneštume taiką“, niekada nebuvo ištarti Dievo ar Dievo atstovo. Juos paskelbė būtybės, įstrigusios aukščiausioje iliuzijoje, kad jos yra prieš Dievą ir kariauja karą prieš Dievą.

Tai veda prie visų aukščiausios neišmanymo formos, kurioje žmonės visiškai nebesuvokia realybės ir Dievo įstatymų, tačiau yra absoliučiai įsitikinę, kad žmonių sukurti arba velnio sukurti įsitikinimai yra absoliučiai teisingi. Todėl jie jaučiasi absoliučiai teisūs naudodami bet kokias priemones, kad primestų šį tikėjimą kitiems.

Karas yra didžiausia našta Motinai žemei

Mano tikslas duodant jums šį ilgą paaiškinimą yra parodyti jums, kad karas yra pagrindinė disbalansų, prislėgusių pačią Motiną žemę, priežastis. Per visą istoriją karai sugeneravo didžiulius kiekius iškreiptos energijos, pripildžiusios energetinį planetos lauką. Tam tikrais laikotarpiais ši energija pasiekia kritinę intensyvumo masę, ir Motinai žemei pasidaro per sunku ją nešti. Tuomet ši energija pratrūksta gamtos kataklizmų pavidalu.

Ankstesniame savo diktavime kalbėjau apie penkis dvasinius nuodus ir jų ryšį su gamtos kataklizmais. Tikiuosi, dabar jau matote, kad dvasiniai nuodai, kyla iš aukščiausios neišmanymo būsenos, apie kurią ką tik kalbėjau. Kai žmonės nebesuvokia Dievo realybės, kai žmonės gyvena neišmanyme ir disbalanse, jie pradeda gaminti dvasinius nuodus – pyktį, puikybę, godumą ir pavydą. Jie praranda norą būti bendrakūrėjais su Dievu šiame pasaulyje.

Žmonės yra aukščiausia grandis žemės evoliucijos grandinėje. Todėl jiems yra paskirta atsakomybė išlaikyti žemės pusiausvyrą. Kaip Jėzus paaiškina savo puslapyje, žmonės kuria savo proto galiomis. Žmogaus protas turi keturis lygmenis, ir kiekvienas iš jų atitinka vieną iš pagrindinių visatos jėgų:

  • Aukščiausias žmogaus proto lygmuo yra eterinis „kūnas“. Tai vieta, kurioje saugomas žmonių tapatumo jausmas ir atmintis apie jų dvasinę kilmę. Tai atitinka Tėvo elementą. Eterinio kūno užduotis yra išlaikyti žmones harmonijoje su Dievo įstatymais ir aukščiausiu jų potencialu – savitranscendencijos potencialu.
  • Sekantis lygmuo yra mentalinis kūnas, loginis, racionalus protas. Jis atitinka Sūnų, o jo užduotis yra išlaikyti viziją pusiausvyrai tarp plėtimosi ir traukimosi jėgų.
  • Jausmų kūnas atitinka Motiną. Jo funkcija yra puoselėti gyvybės srautą ir visas gyvybės formas, išlaikant subalansuotą ir maitinančią aplinką namuose ir planetiniuose namuose.
  • Fizinis protas arba smegenys atitinka Šventąją Dvasią, kurios funkcija yra užtikrinti, kad materiali karalija išliktų harmonijoje su Dievo įstatymais ir vizija, ir kad neprarastų pusiausvyros bei nesusinaikintų.

Tamsos jėgos siekia sukurti disbalansą viename arba visuose šiuose proto lygmenyse, tam kad žmonės imtų jausti nerimą ir prarastų vidinės ramybės būseną. Kai žmonės praranda savo vidinę ramybę, tik laiko klausimas, kada prasidės išorinis konfliktas arba karas. Visi išoriniai karai prasideda kaip karas tarp narių, karas individų psichikoje. Kai kritinė masė žmonių visuomenėje pasiekia šią vidinio karo būseną, išorinis karas netrunka ateiti.

Dabar jau geriau galite suprasti, kaip žmonės manipuliuojami gaminti dvasinius nuodus, galvodami, jog jų nerimo būsena neišvengiama, kad ją sukėlė išorinis priešas, arba kad ją pateisina jų religijos įstatymai. Tikiuosi matote, kad tikroji karo priežastis yra disbalanso būsena, todėl karas niekada nėra pateisinamas Dievo akyse. Dievas visada yra tobulos pusiausvyros būsenoje, todėl disbalansas niekada nėra suderinamas su Dievu. Aukščiausia žmogiško disbalanso forma yra pats karas, tai kaip tuomet karas gali būti būtinas Dievo akyse?

Ko labiausiai reikia pakylėtiesiems mokytojams

Mano Mylimosios širdys, tikiuosi suprantate, kad didžiausias pavojus gyvybei šioje planetoje yra karas. Todėl labiausiai pakylėtiesiems mokytojams reikia, kad pusiausvyrą turintys žmonės žemėje dėtų iki šiol dar neregėtas pastangas sustabdyti karą šioje planetoje. Akivaizdu, jog karui sustabdyti reikės daug veiklų, tarp kurių bus apšviesti žmones apie mokymus, kuriuos daviau šiame diktavime. Tuomet jie galės daryti informuotus pasirinkimus apie karą, užuot leidęsi manipuliuojami ir įstumiami į vis naujus konfliktus. Tačiau aš taip pat turiu jums pasakyti, kad karai vyko taip ilgai šioje planetoje, jog jie tapo savižudiška žemyn traukiančia bedugne. Jie jau beveik tapo save išpildančia pranašyste.

Kaip Jėzus paaiškino, kai energijai leidžiama kauptis, ji sukuria sūkurį, kuris pasidaro lyg juodoji skylė, kuri viską į save įtraukia. Kadangi karai vyko taip ilgai, egzistuoja ne vienas tokios energijos sūkurys, ir jie yra tokie stiprūs, jog gali apakinti ir pavergti žmones. Todėl žmonės, kuriuos pagavo toks sūkurys, visiškai nesugeba suvokti mokymų, kuriuos jums pateikiau šiame diktavime. Jie nesugeba suprasti, jog yra manipuliuojami ir verčiami eiti į karą prieš kitus. Net jeigu jie ir galėtų tai suprasti, jų neapykanta vienas kitam yra tokia stipri, jog jie nesugeba matyti, kad šiame procese jie iš tiesų naikina ir save.

Mano šio ilgo diktavimo tikslas yra parodyti jums, jog šiuo metu labai reikia tų, kurie būtų pasirengę tapti pakylėtųjų mokytojų avangardu. Man reikia tų, kurie būtų pasirengę dėti pastangas deginant karo energijų sūkurius ir jų varomąją jėgą. Man reikia tų, kurie būtų lyg ugniagesiai, einantys į degantį miestą lieti vandenį ant karo gaisro, gesinantys liepsnas ir dūmus, kol žmonės vėl gali aiškiai matyti ir jų regėjimo nebetemdo karo energijų dūmai. Ateinu duoti tiems, kurie pasirengę imtis šios užduoties, galingą įrankį karo energijoms sudeginti. Šis įrankis yra Stebuklų Taikos Rožinis, kuris yra ypatinga mano širdies dovana.

Prašau jūsų kalbėti šį rožinį bent kartą per savaitę. Tačiau jeigu turite laiko, galite kalbėti šį Taikos rožinį ir šešias dienas per savaitę, o tuomet sekmadienį galite kalbėti Rytų-Vakarų Rožinį. Jeigu kalbėsite Taikos Rožinį tik vieną dieną per savaitę, siūlau jį kalbėti šeštadienį, nes tuomet tai padės galingus pamatus Rytų-Vakarų Rožiniui.

Nesijauskite prislėgti

Mano Mylimos širdys, tikiuosi nesijausite prislėgti mano prašymų kalbėti daugiau rožinių, ir ypač tikiuosi, jog nesijausite prislėgti dėl Motinos žemės naštų. Aš iš tiesų neturiu jokio noro jus apsunkinti, ir tikiuosi, nesijausite tokie prislėgti, kad taptumėte paralyžiuotais, kokiais tapo tiek daug žmonių šiame amžiuje. Juos taip slegia daugybė iššūkių, su kuriais susiduria visuomenė, jog jie nedaro nieko, galvodami: „Ką gi gali vienas žmogus padaryti, ką aš vienas galiu pakeisti?“

Būsiu labai sąžininga su jumis ir pasakysiu, jog vieni jūs negalite pakeisti šios planetos ir negalite sustabdyti karo bangos, kuri jau šitiek metų ritasi per planetą. Tačiau aš pasakysiu jums, kad jei niekas nieko nedarys, kad sustabdytų šią bangą, tuomet vieną dieną vartai atsivers, ir jūs išvysite tokį siaubingą karą, kokio dar niekas rašytinėje istorijoje neregėjo. Jūs visi žinote, kad mokslininkų sukurti ginklai yra galingesni nei kada nors anksčiau, todėl sugriovimų potencialas ir prarastų gyvybių skaičius pasiektų dar neregėtas aukštumas. Taigi matote, aš negaliu jums prižadėti, kad jeigu kalbėsite mano rožinius, mes išvengsime karo.

Tačiau galiu jums pasakyti vieną neabejotiną faktą – jeigu niekas nieko nedarys, tuomet Trečiasis Pasaulinis Karas tikrai bus neišvengiamas, ir jis bus siaubingesnis nei pirmieji du Pasauliniai Karai kartu sudėjus. Taigi matote, mano mylimieji, jūs galite padaryti didžiulį skirtumą. Net ir vienas žmogus, kalbantis šiuos rožinius padarys pozityvų skirtumą, ir nors vienas žmogus negali sustabdyti bangos, daugelio žmonių pastangos palaipsniui gali pasiekti kritinę masę, kuri galiausiai sudegins tiek daug negatyvios energijos, jog visuotinis karas neįvyks.

Tai lyg gesintumėte gaisrą vandens kibirais. Vienas kibiras atrodo nedaro jokio skirtumo, tačiau daugelis kibirų padarys skirtumą. Tačiau jeigu pritrūks tik vieno kibiro, ugnis gali likti neužgesinta. Tavo asmeninė pagalba gali būti ta jėga, kuri padės rožiniams pasiekti kritinį lygį, taip padarydama didžiulį skirtumą pasaulyje. Todėl prašau, negalvokite, jog jūs negalite padaryti jokio skirtumo, ir nesileiskite šio pasaulio jėgų paralyžiuojami.

Girdėjote posakį: „Kad triumfuotų blogis, užtenka jog geri žmonės nieko nedarytų.“ Tiesa už šio teiginio yra ta, kad šioje planetoje yra daug išbalansuotų žmonių, turinčių polinkį karui ir konfliktams. Jie yra lengvas grobis tamsos jėgoms, kurios naudodamosi mano aprašytų įrankių manipuliacijomis priverčia žmones eiti į karą. Šie žmonės yra įstrigę tokioje žemoje sąmonės būsenoje, jog negali sustabdyti karo. Todėl vieninteliai žmonės, galintys sustabdyti karą, yra žmonės aukštesnėje sąmonės būsenoje, kurie nėra praradę pusiausvyros ir todėl gali laikytis aukštesnių principų. Velnias tai žino, todėl naudoja dvigubą ataką.

Viena jo strategijos dalis yra kelti įtampą žmonėms, kurie yra žemesnėje sąmonės būsenoje, kol galiausiai jų pyktis pratrūksta prasiverždamas į atvirą konfliktą ir karą. Kita jo strategijos dalis yra priversti žmones, esančius aukštesnėje sąmonės būsenoje, jaustis tokiems prislėgtiems, kad jie jaustųsi negalintys padaryti jokio skirtumo ir todėl galiausiai nedaro nieko. Nusivylimas yra aštriausias įrankis velnio įrankių rinkinyje ir jis jį naudoja labai efektyviai prieš pusiausvyroje esančius žemės žmones.

Ar suvokiate, kodėl ši įrankis yra toks efektyvus prieš pusiausvyroje esančius žmones? Todėl, kad kai tokie žmonės mato jėgas ir žmones, kuriančius konfliktą po konflikto, jie negali suprasti, kodėl šie žmonės nesustabdo tų konfliktų. Matote, mano mylimieji, jūs žinote savo širdyje, jog niekada negalėtumėte nužudyti kitos žmogiškos būtybės, kad ir kaip būtina tai atrodytų. Jūs žinote, kad niekada negalėtumėte sukurti konfliktų, kuriuos visur aplink save matote, ir todėl negalite suprasti, kodėl žmonės tai daro. Kadangi negalite suprasti, kaip šie žmonės mąsto, jaučiatės bejėgiai ką nors dėl to padaryti. Štai kodėl jaučiatės prislėgti ir nusivylę, ir galvojate sau: „Kaip galėčiau, ką nors pakeisti? Ir ar iš viso verta mėginti tai daryti?“

Na, dabar aš jums daviau gilesnį supratimą apie dvasines karo priežastis, ir tikiuosi matote, jog iš tiesų yra kai kas, ką galite padaryti dvasiniame lygmenyje karui sustabdyti. Jūs negalite pakeisti žmonių protų, tačiau dabar suprantate, kad daugelį žmonių tiesiog pasiglemžė negatyvios energijos sūkurys. Jie turi mažai galimybių pasirinkti sustabdyti savo konfliktus, kol juos slegia negatyvi energija, paverčianti jų emocinius kūnus siautėjančiais vulkanais. Taigi, matote, kad kalbėdami rožinius ir darydami kitus dvasinius pratimus, jūs sudeginate tą energiją ir išlaisvinate šiuos žmones, kad jie galėtų išlaikyti bent minimalią emocinę ramybę ir minčių aiškumą. Tai jiems suteiks galimybę padaryti pasirinkimą palikti konfliktą, o tai gali iš tiesų tapti pagrindiniu veiksniu, užkirsiančiu kelią karo jėgų siautėjimui šioje planetoje.

Pabaigai noriu pasakyti, kad mano rožiniai visuomet turi planetinį ir asmeninį poveikį. Mano Stebuklų Taikos Rožinis ne tik sudegins jėgas, kurios kuria konfliktus pasaulyje, jis taip pat sudegins jėgas jūsų prote ir esybėje, kurios jus verčia jausti nerimą. Manau, kad kažkuriame savo esybės lygmenyje suvokiate, jog vienas didžiausių žmonių poreikių ir troškimų, vienas esminių raktų į laimę, yra proto ramybė. Sudegindami jėgas, keliančias disbalansą, kuris atveda prie nesantaikos tarp jūsų narių, jūs padarysite didelį progresą priartėdami prie aukščiausio visų dvasios ieškotojų tikslo – vidinės proto ramybės, ramybės, pranokstančios bet kokį supratimą.

Mano Mylimosios širdys, dėkoju jums už jūsų kantrybę, ištveriant šį ilgą diktavimą, ir dėkoju už jūsų meilę, kalbant mano rožinius. Kiekvienas rožinius kalbantis žmogus apšviečia pasaulio kampelį. Jei atsiras pakankamai šviesos kibirkščių, jūs iš tiesų išvysite naują dieną. Tėvo, Sūnaus, Šventosios Dvasios ir Taikos Motinos vardu, užsklendžiu jūsų protus ir širdis, užsklendžiu jūsų keturis proto lygmenis, su neįveikiama mano Stebuklų Taikos siena. Būkite šioje taikoje visada ir tegu ji sudegina bet kokią nesantaiką jūsų nariuose ir bet kokią nesantaiką Dievo kūno žemėje nariuose ir Motinos žemės kūne. Taikos Princo, Jėzaus Kristaus, vardu, tai atlikta. Amen.

Versta iš www.ascendedmasterlight.com

Visos teisės saugomos © 2004 Kim Michaels