Jėzaus originalūs komentarai apie šią knygą
Pakylėtasis Mokytojas Jėzus, 2002 lapkričio 20 d. per Kim Michaels.
PASTABA: Knyga "Mistinis Jėzaus mokymas" iš pradžių buvo išleista pavadinimu "Kristus gimęs tavyje". Pirmasis šios knygos leidimas turėjo toliau pateiktą skyrių, kurio nėra paskutiniame knygos leidime.
Kim Michaels komentaras: (Jėzaus žodžiai apačioje)
Aš suprantu, kad tau gali kilti klausimų, kas aš esu ir koks žmogus aš esu. Visgi tikiuosi, jog neskirsi pernelyg didelio dėmesio pasiuntiniui. Prašau, neleisk pasiuntiniui užgožti žinią ir neleisk išorinei žiniai užgožti dvasinę būtybę, šią žinią perdavusią. Svarbiausias dalykas čia yra Jėzus ir tavo asmeninis ryšys su Jėzumi. Šiuo atžvilgiu, aš iš tiesų nesu svarbus. Norėčiau atsakyti į sekantį klausimą: „Kaip žmogus pasiekia tokį tašką gyvenime, kai yra pasiruošęs išleisti knygą ir teigti, jog šios knygos turinys atėjo iš tikrojo Jėzaus Kristaus?“ Esu tikras, kad supranti, jog toks teiginys šį žmogų iš karto pavers taikiniu mažiausiai dviem grupėms žmonių. Viena grupė yra tradiciniai krikščionys, kurie jaučiasi turintys Kristaus, o gal net ir Dievo monopolį. Šiems žmonėms žmogus, kuris teigia esąs Jėzaus Kristaus pasiuntinys, yra eretikas. Kita grupė žmonių yra skeptikai ir mokslininkai materialistai, kurie jaučia turį monopolį materialiai visatai ir teigia, jog nėra nieko už šios visatos ribų. Šiems žmonėms asmuo, kuris teigia esąs Jėzaus Kristaus pasiuntinys yra paprasčiausiais pamišėlis. Kodėl rizikuoju būti išvadintas eretiku arba pamišėliu, arba abiem iš karto?
Jeigu apie tai pamąstysi, suprasi, kad norint išleisti tokią knygą kaip ši, žmogus turi būti pasiekęs tam tikrą vidinį apsisprendimą ir vidinę ramybę. Turi pasiekti tokį tašką, kai tavęs nebejaudina išorinės reakcijos. Tiesiog darai, ką darai, nes tai yra natūrali išraiška to, kas esi. Kaip pasiekiau šį tašką? Leisk man pateikti trumpą savo biografiją. Gimiau Danijoje 1957 metais. Žvelgiant išoriškai, turėjau labai lengvą ir harmoningą vaikystę. Turėjau nuostabius tėvus ir vaikystėje nepatyriau jokių traumuojančių įvykių. Tačiau žvelgiant iš vidinės perspektyvos mano vaikystė buvo sunki.
Kiek tik galiu prisiminti, visada jaučiau dangiškos esybės, dangiškos būtybės buvimą su manimi. Aš nemačiau šios esybės ir negirdėjau balsų, kurie kalbėtų su manimi. Aš tiesiog jaučiau šios esybės buvimą su manimi. Tačiau šis jautrumas taip pat leido pajusti aplink mane esančias tamsias energijas ir tamsias būtybes. Nors ir žinojau, kad šios būtybės man iš tikrųjų negali pakenkti, bet nesuprasdamas, kas vyksta, vis tiek bijojau šių būtybių ir jėgų. Todėl mano vaikystę giliai paveikė šis mano jautrumas šviesai ir tamsai.
Vienais metais mano šeima apsilankė atkastame viduramžių vienuolyne. Vaikščiodamas ir žiūrėdamas į daugybę aplinkui gulinčių atkastų skeletų, pajutau labai tamsią energiją. Ši patirtis man sukėlė didžiulę dvasių ir skeletų baimę. Keletą mėnesių vos pamatęs skeleto ar kaukolės paveikslėlį imdavau tikrąja to žodžio prasme drebėti. Ši baimė palaipsniui kiek sumažėjo, tačiau visai neišnyko. Kai man suėjo 12 metų, nusprendžiau, jog atėjo laikas įveikti šią baimę. Mano mokykloje buvo sandėliukas be langų, kuriame buvo laikoma mokyklos gyvūnų iškamšų kolekcija ir skeletas. Kartais per pertraukas mums būdavo leidžiama šiame sandėliuke apsilankyti.
Vieną dieną nusprendžiau – viskas, man gana. Mokytojui pakvietus mus iš kambario, aš pasislėpiau už spintos. Mokytojas užrakino duris ir iš kito kambario išjungė šviesą. Aš dabar buvau užrakintas visiškai tamsiame kambaryje, kartu su skeletu. Apėjau kambarį ir susiradau skeletą. Pastovėjau akimirką ir staiga pajutau, lyg didžiulis akmuo būtų nusiritęs nuo manęs. Mano dvasių ir skeletų baimė dingo.
Ši patirtis man davė svarbią pamoką. Iš tikrųjų bet kokia baimė yra paremta iliuzija. Baimė veikia paralyžiuojančiai ir priverčia mus bijoti iš arčiau pažvelgti į tai, ko bijome. Todėl nematome, kad baimė kyla iš iliuzijos. Kadangi mes turime laisvą valią, Dievas negali šios baimės iš mūsų paimti. Mes turime sąmoningai stoti prieš šią baimę, turime suvokti, jog ši baimė stovi ant iliuzijos, ir nuspręsti palikti sprendimą, privertusį mus patikėti šia iliuzija. Jeigu nebūčiau išmokęs šios pamokos, niekada nebūčiau išdrįsęs išleisti šios knygos. Kadangi visą laiką jaučiau šalia savęs dangiškos būtybės buvimą, buvau labai dvasingas vaikas. Tačiau šiam dvasingumui išreikšti neturėjau jokių būdų. Mano tėvai nebuvo religingi, ir beveik nevaikščiojo į bažnyčią. Danijoje valstybinė bažnyčia yra liuteronų, tačiau nesugebėjau įžvelgti nė menkiausio dvasingumo toje bažnyčioje ir jos krikščionybės versijoje.
Nusprendžiau laikytis tradicijos ir priimti sutvirtinimo sakramentą bažnyčioje. Du kartus per savaitę į mūsų klasę ateidavo vietinis pastorius ir mokydavo apie evangelijas. Neatrodė, kad pats mokytojas ką nors nutuoktų apie dvasines Kristaus misterijas. Jis mokė iškaltas išorines doktrinas, o aš jose nemačiau jokio dvasingumo. Žinojau, jog Jėzaus Kristaus mokyme yra kažkas reikšmingo, tačiau negalėjau suvokti to savo išoriniu protu.
Paauglystėje buvau neįprastas vaikas. Nerūkiau, negėriau alkoholio, nevartojau narkotikų, neklausiau roko muzikos ir nelaksčiau paskui merginas. Kodėl nedariau šių dalykų? Mano vidinis jautrumas aiškiai man sakė, jog šie dalykai iš manęs atimtų šviesą ir padarytų pažeidžiamą tamsos jėgoms.
Gimnazijoje turėjome religijotyros ir filosofijos pamokas. Man labai patikdavo diskusijos, bet visada jaučiau, jog kažko trūksta. Jaučiau, kad jei tik galėčiau nors truputį pakeisti savo požiūrio tašką, pamatyčiau, kas egzistuoja už materialaus pasaulio ribų. Nebūčiau tuomet sugebėjęs to paaiškinti, bet žinojau, jog turi būti dvasinė gyvenimo pusė, ir žinojau, jog turi būti įmanoma su ja susisieti. Kai man suėjo 18 metų, palikau tėvus ir išvykau studijuoti į koledžą. Vieną dieną lankydamasis knygyne pajutau labai stiprų intuityvų potraukį nusipirkti vieną knygą. Ši knyga buvo „Jogo autobiografija“ – ją parašė Indijos dvasinis mokytojas Paramahansa Jogananda.
Skaitant šią knygą man viskas atsivėrė. Pirmą kartą savo gyvenime sąmoningai suvokiau, kodėl taip skiriuosi nuo daugumos aplink mane esančių žmonių. Suvokiau, jog esu dvasios ieškotojas. Mano sielos šis materialus pasaulis nebesugebėjo patenkinti. Man reikėjo, ir aš norėjau kažko daugiau, ir aš žinojau, jog tas daugiau egzistuoja. Ši knyga man taip pat padėjo suvokti, jo aš ne vienintelis taip besijaučiantis. Tūkstančius metų dvasios ieškotojai ėjo metodišku keliu, siekdami aukštesnio gyvenimo supratimo. Nuo to laiko kai perskaičiau šią knygą, dvasinis kelias tapo mano gyvenimo ašimi.
Labai įdomus dalykas nutiko beskaitant Joganandos knygą. Knygos išnašoje mažytėmis raidelėmis parašyta, jog 553 metais mokymas apie reinkarnaciją buvo sąmoningai pašalintas iš krikščionybės ir uždraustas kaip erezija. Tuo metu savęs nelaikiau krikščioniu. Tačiau perskaitęs šiuos žodžius pajutau labai gilų vidinį pyktį, kokio dar niekada iki šiol nebuvau jutęs. Jau vien mintis, kad kažkokie pasipūtę bažnyčios patriarchai įsiterpė tarp manęs ir Jėzaus, užvirė man kraują. Kaip šitie žmonės išdrįso nuspręsti, jog man negalima žinoti tai, ką pats Jėzus norėjo, kad aš žinočiau? Man tai buvo tiesiog neįsivaizduojama. Suvokimas, jog kažkas galėjo būti pašalinta iš originalaus Kristaus mokymo, pradėjo gijimo procesą, kuris pasiekė savo kulminaciją šioje knygoje. Maždaug po metų, atradau knygų seriją, kurias parašė Baird T. Spalding, pavadinimu „Tolimųjų Rytų mokytojų gyvenimas ir mokymai“. Šiose knygose rašoma apie grupės vakariečių mokslininkų ekspediciją į Himalajų regioną XIX amžiaus pabaigoje. Ši grupė sutiko keletą dvasinių mokytojų, kurie atliko įvairius stebuklus ir davė dvasinius pamokymus. Keletą kartų jiems pasirodė ir dvasinius mokymus davė mokytojai, kurie nebuvo fiziniame įsikūnijime. Tarp šių mokytojų buvo ir Jėzus. Nuo pat vaikystės niekaip negalėjau suvokti idėjos, kad Dievo sūnus buvo nužudytas žmonių ir tuomet dingo. Visada savo širdyje žinojau, kad kažkas su šita istorija yra ne taip, tačiau negalėjau sąmoningai suvokti, kas. Skaitydamas Spaldingo knygas staiga suvokiau, ką jaučiau širdyje.
Visada žinojau, kad Dievo sūnus turi būti dvasinė būtybė. Akivaizdu, žmonės negalėtų nužudyti dvasinės būtybės. Todėl dvasinė būtybė, kurią mes vadiname Jėzumi Kristumi, negalėjo tiesiog dingti po savo nukryžiavimo. Jis turėjo kažkur būti ir turėjo būti gyvas. Mane kankino klausimas, kodėl Jėzus atėjo į šį pasaulį, davė mums dvasinį mokymą, o tuomet mus paliko. Visada jaučiau, jog tai neteisinga. Kitaip tariant, jaučiau konfliktą tarp išorinio tradicinės krikščionybės mokymo ir savo vidinio žinojimo, ir šis konfliktas privertė mane atsitraukti iš krikščionybės.
Spaldingo knygos padėjo man suvokti, kad Jėzus iš tiesų niekada neapleido žmonijos. Bėgant amžiams Jėzus pasirodė daugeliui žmonių, mėgindamas perduoti dvasinį mokymą per žmones, kurie buvo atviri jo vidiniam mokymui. Tai buvo dar vienas svarbus žingsnis, padėjęs išgydyti mano santykius su Jėzumi. Abi šios knygos padėjo man suvokti, jog egzistuoja ištisa dvasinių būtybių hierarchija, kurios siekia įkvėpti žmones kelti savo sąmonę. Ištisus amžius šios dvasinės būtybės nešė išorinius mokymus, bandydamos paaiškinti tikrąsias vidines misterijas. Ši idėja iš karto rado atgarsį manyje.
Greitai atradau, jog šios pakylėtosios būtybės, arba pakylėtieji mokytojai, kaip jie dažnai save vadina, davė daugybę įvairių mokymų per daugelį įvairių organizacijų. Pirmiausia atradau ir studijavau mokymus, kurie buvo perduoti per organizacijas „I AM Movement“ ir „Summit Lighthouse“. Šie mokymai davė man daug naudos ir labai mane įkvėpė, tačiau niekada neapsiribojau viena kuria nors organizacija. Daugelį metų studijavau įvairiausius dvasinius mokymus, ir darau tai iki šiol.
Taip pat atradau įvairias dvasines technikas, tarp jų ir tas, kurias Jėzus aprašo šioje knygoje. Šios technikos leido man apsiginti nuo tamsių energijų ir transformuoti negatyvią energiją. Žymiai lengviau būti jautriam šviesai ir tamsai, žinant, jog turi įrankius nuo tamsos apsiginti. Nemanau, kad galima pasiekti maksimalų progresą vien dvasinių mokymų studijomis. Taip pat būtina taikyti kokią nors išorinę techniką dvasinei šviesai iškviesti.
Kažkur devintojo dešimtmečio pradžioje suvokiau, jog kažko mano ieškojimuose trūksta. Suvokiau, jog tikrasis dvasinio kelio tikslas yra pažinti Dievą. Tačiau norint pažinti Dievą, reikia susitaikyti su Dievu. Kitaip tariant, reikia įveikti neteisingas idėjas apie Dievą, kurias sugėrėme per savo keliones materialiame pasaulyje. Taip pat suvokiau, kad daugelis šių klaidingų idėjų yra taip giliai įaugusios į mano psichiką, jog reikės nemažai darbo norint visas šias idėjas atskleisti ir išnaikinti.
Nusprendžiau pradėti užsiiminėti įvairiomis terapijos formomis ir psichikos gydymo technikomis, ir dariau tai kelerius metus. Devintojo dešimtmečio pabaigoje galiausiai ėmiau jaustis pasiekęs taiką su savo Dievu.
2001 metų gruodį man suėjo 44 metai. Gimtadienio dieną stovėjau savo kabinete ir staiga nutilau. Ant mano sienos kabojo keletas dvasinių mokytojų paveikslų, tarp jų ir Jėzaus. Žiūrėjau į šiuos paveikslus ir iš pačių mano sielos gelmių išsiveržė žodžiai, maždaug tokie: „Aš noriu daugiau. Žinau, kad jūs esate tikri ir žinau, kad Dievas yra tikras. Sekiau ir studijavau jūsų mokymus daugelį metų. Studijavau mokymus, kuriuos davėte per kitus žmones ir pasiuntinius. Aš noriu daugiau. Noriu tiesioginio bendravimo su jumis. Noriu tiesioginio asmeninio ryšio su jumis, be jokių tarpininkų. Štai ko aš noriu.“
Kai ištariau šiuos žodžius, pajutau lyg didžiulis akmuo būtų nusiritęs nuo manęs. Pajutau vidinę ramybę. Netrukus po to ėmiau jausti vidinį bendravimą, galiausiai atvedusį prie šios knygos. Nuo pat ankstyvos vaikystės žinojau, jog noriu būti rašytojas. Tiesą sakant, žinojau, kad esu rašytojas. Danijoje išleidau tris knygas, parašiau daugybę straipsnių žurnalams ir keletą straipsnių laikraščiams. Visada norėjau rašyti knygas apie dvasinį kelią, tačiau daugelį metų tam paprasčiausiai nebuvau pasirengęs. 1987 metais persikėliau į Jungtines Amerikos Valstijas ir tęsiau savo dvasinį kelią šioje šalyje. Per tuos metus užbaigiau dvi knygas apie saviugdą, tačiau nė karto nebandžiau šių knygų išleisti, nes jaučiau, jog jos ne visai tokios, kokios norėjau, kad būtų. Po savo prašymo tiesiogiai bendrauti su dvasiniais mokytojais, pajutau įkvėpimą visą savo rašymą perkelti į aukštesnį lygį. Savo kompiuteryje instaliavau kalbos atpažinimo programą, ir užuot spausdinęs klaviatūra, pradėjau kalbėti į mikrofoną. Programa mano tariamus žodžius paverčia rašytiniu tekstu kompiuterio ekrane. Šitaip rašydamas, galiu užsimerkti ir sutelkti savo dėmesį į širdį.
Nuo pat pradžių pajutau daug stipresnį ryšį su savo Kristaus AŠ. Kai pradėjau praktikuoti šį rašymo būdą, ėmiau patirti naują vidinio bendravimo jausmą. Naudodamas dvasines technikas savo sąmonės lygiui pakelti, galėjau atsiverti žodžių srautui, srūvančiam iš aukštesniosios mano būtybės dalies. Iš pradžių galvojau, jog šie žodžiai ateina iš mano Kristaus AŠ. Ir kai kada jie iš tiesų ateidavo iš mano Kristaus AŠ. Tačiau dabar žinau, jog dažniausiai šie žodžiai ateidavo tiesiai iš Jėzaus.
2002 metų pavasarį pradėjau rašyti knygą „Vidinis Šviesos kelias“. Užbaigti pirmąjį juodraštį tetruko porą mėnesių. Tuomet padėjau šią knygą į šalį ir vasaros pabaigoje pajaučiau, jog knygos užbaigimui ir mano tarnystei reikalingas didesnis dvasinis vadovavimas. Ėmiau taikyti dvasinę techniką vidiniam vadovavimui gauti ir užrašų knygutėje užrašinėjau savo mintis. Labai panašią techniką Jėzus aprašo šioje knygoje.
Per šį pratimą padariau stulbinantį atradimą. Joganandos knyga padėjo man suprasti, kad dvasiniai mokytojai egzistuoja, ir kad įmanoma turėti asmeninį mokytoją arba Guru. Buvau tikras, jog turiu dvasinį mokytoją, kuris yra mano asmeninis Guru, tačiau niekada iš tiesų nesuvokiau, kas jis toks. Per šį dvasinį pratimą sužinojau, kad mano asmeninis mokytojas ir laiduotojas yra Jėzus. Dėl tarp vidinio žinojimo ir tradicinės krikščionybės doktrinų egzistuojančių prieštaravimų nebuvau visiškai susitaikęs su Jėzumi, ir paprasčiausiai negalėjau pripažinti jo asmeniniu savo mokytoju.
Šis apreiškimas man atvėrė visiškai naują pasaulį. Visada gebėjau skirti šviesos ir tamsos vibracijas. Per savo 25 dvasinės kelionės metus šis gebėjimas labai išaugo. Staiga suvokiau, jog galiu naudotis šiuo gebėjimu, kad pasiekčiau Jėzaus vibracijas ir protą. Tai daryti buvo beveik šokiruojančiai paprasta. Ėmiau jausti, kad Jėzus su manimi yra nuolatos ir taip arti kaip alsavimas arba širdies plakimas.
Jėzus davė man nurodymus pradėti savo santykių su juo gydymo procesą. Kol tai vyko, užbaigiau „Vidinį Šviesos kelią“. 2002 metų lapkričio viduryje išsiunčiau knygą leidėjui. Kelis mėnesius prieš tai intuityviai jaučiau, kad vėliau Jėzus norėtų perduoti tam tikrą mokymą per mane. Man nebuvo problemos dirbti su Jėzumi rašant „Vidinį Šviesos kelią“ ir leisti jam įkvėpti daugumą tos knygos idėjų. Tačiau mintis leisti knygą, atvirai pareiškiant, jog ji atėjo iš Jėzaus, mane truputį gąsdino. Tačiau Jėzus padėjo man įveikti šią baimę, kol galiausiai galėjau pasakyti: „Jėzau, tebūnie man pagal tavo valią“.
Dieną po to, kai išsiunčiau „Vidinį Šviesos kelią“, gavau labai aiškų nurodymą, jog Jėzus norėtų perduoti sekančią knygą, ir norėtų pradėti tai daryti dabar. Tą pačią dieną atsisėdau prie kompiuterio ir pradėjau šios knygos perdavimo į materialų pasaulį procesą. Išėjau savaitei atostogų iš darbo ir turėjau devynias dienas, per kurias galėjau susikoncentruoti į šią knygą. Visa ši knyga, kurią jūs laikote savo rankose, buvo perduota per tą dviejų savaičių periodą.
Ir dabar jau paaiškinau, kaip pasiekiau tą tašką, kai esu pasiruošęs atvirai sakyti, jog ši knyga atėjo tiesiai iš Jėzaus Kristaus širdies ir proto. Negaliu jums duoti jokių išorinių įrodymų, jog tai tiesa. Tiesiog žinau, vidiniu žinojimu, peržengiančiu bet kokį supratimą ir bet kokius samprotavimus. Žinau dėka savo sugebėjimo skirti šviesą ir tamsą.
Nesitikiu, jog mano vidinis žinojimas jums ką nors reikš. Kaip Jėzus sako knygos pradžioje, jūs turite pasinaudoti savo sugebėjimu skirti šviesą ir tamsą. Tikiuosi suvokiate, jog turite šį sugebėjimą ir tikiuosi, jog nuspręsite juo pasinaudoti.
Labiau už viską tikiuosi, jog ši knygą suteiks jums įkvėpimą sukurti savo asmeninį ryšį su Jėzumi. Jėzus gali būti labai tiesus Mokytojas, bet jis taip pat yra labai mylintis Mokytojas. Šiame pasaulyje nepajusite didesnės meilės už tą, kurią dvasinis Mokytojas parodo mokiniui, išdrįsusiam palikti kažkokį kūniško proto aspektą ir žengti laipteliu aukštyn kelyje. Kartą patyrę šią meilę, būsite pasirengę atiduoti bet kurį kūniško proto aspektą.
Džiunglės
Norėčiau palikti jus su paskutine mintimi, kuri galbūt padės jums jūsų kelionėje. Per praėjusius 25 metus stebėjau šimtus dvasinį kelią einančių žmonių ir pastebėjau labai ryškų dėsningumą.
Dauguma žmonių Vakarų pasaulyje augo neturėdami aiškaus suvokimo apie dvasinį kelią ir dvasinę gyvenimo pusę. Staiga jie atranda kažką, kas jiems padeda suvokti, jog gyvenimas iš tiesų turi ir dvasinę pusę. Tai gali nutikti per daugybę skirtingų organizacijų ir filosofijų, tarp jų ir per tradicinę religiją. Kai žmogus pirmą kartą nubunda dvasiniam keliui, jis dažnai užvaldomas entuziazmo ir naujos vilties. Dažnai jis susikuria beveik naivų tikėjimą, jog pagaliau pasiekė galutinį savo tikslą, ir nuo šiol viskas bus kaip rožėm klota.
Dažnai po kurio laiko nutinka taip, kad žmogus susiduria su viena iš sunkesnių iniciacijų kelyje. Staiga pirminis entuziazmas ima blėsti ir kelias tampa kova. Kurį laiką pakovoję, kai kurie žmonės tai įveikia, tačiau daugelis nusivilia ar net supyksta. Kai kurie žmonės galiausiai pameta kelią, o kiti jaučiasi buvę suklaidinti tuščių pažadų. Norėdamas padėti jums įveikti šią kelio dalį, norėčiau papasakoti trumpą istoriją, kuri pailiustruos, kas vyksta.
Įsivaizduokite, kad užaugote kalnų slėnio viduryje esančiame kaimelyje. Slėnį supančius kalnus visada dengia tirštas rūkas, todėl užaugote nė nenutuokdami, jog šie kalnai egzistuoja. Vieną dieną, jums bevaikštant po laukus, ima pūsti smarkus vėjas. Staiga debesys prasiskiria ir jūs pamatote nepaprastai gražų kalną. Suvokiate, kad jūsų jau nebetenkina gyvenimas slėnyje ir nusprendžiate kopti į kalną.
Pradedate kelionę pilni entuziazmo ir vilties. Einate per slėnį, todėl kelias nesunkus ir eiti lengva. Be to, prieš save aiškiai matote kalną, todėl jūsų tikslas ir pažadas apie būsimą atlygį jums nuolat prieš akis. Greitai pereinate visą slėnį ir prieinate kalno papėdę.
Staiga kelias pasidaro daug sunkesnis, akmenuotas. Be to, kalno papėdę dengia tankios džiunglės. Džiunglės trukdo matyti nuostabųjį kalną, kuris yra jūsų tikslas, ir po kurio laiko imate pamiršti, kodėl pradėjote šią kelionę. Be to, kai kuriose vietose džiunglės taip tankiai suaugusios, jog turite kovoti, kad prasibrautumėte per atžalyną. Staiga nelieka entuziazmo, kurį jutote per lengvąją kelionės dalį. Neturite laiko galvoti apie tikslą ir atlygį. Vos užtenka jėgų mąstyti, kokiu būdu prasibrauti pro sekantį tankumyną. Kai pirmą kartą atrandame dvasinį kelią, esame pilni entuziazmo. Iš pradžių kelio iniciacijos ir testai nėra labai sunkūs, juos įveikti lengva. Po to susiduriame su sunkesniais testais, kuriuos vaizduoja tankios džiunglės. Mačiau daugelį žmonių, kurie įstrigo šiose džiunglėse, aš asmeniškai praleidau beveik 20 metų braudamasis ir ieškodamas savo kelio šiose džiunglėse. Ši džiunglių kova labai greitai gali prislėgti žmones. Jaučiatės, lyg keliautumėte į niekur, ir imate savęs klausti: „Kokia prasmė?“ Jei norite pereiti džiungles, labai svarbu suprasti, jog džiunglės vaizduoja visus jūsų neteisingus įsitikinimus ir prisirišimus prie šio pasaulio. Kelionę per džiungles apsunkina jūsų asmeniniai prisirišimai.
Jeigu norite pasilengvinti sau kelionę, objektyviai peržvelkite savo asmenybę ir psichologiją. Pamąstykite, be kokių dalykų ir įsitikinimų jaučiatės negalintys gyventi. Pamąstykite, dėl kokių įsitikinimų jaučiatės galį galvą padėti. Jeigu pažvelgsite už šių prisirišimų, atrasite paslėptus sprendimus, blokuojančius jūsų progresą kelyje. Jeigu nuoširdžiai pasistengsite atrasti šiuos prisirišimus, o tuomet, panaudoję dvasinę techniką, juos atiduosite, nepaprastai pasilengvinsite kelionę per džiungles.
Galite ištisus gyvenimus praleisti įstrigę džiunglėse, nes raktas yra daryti teisingus pasirinkimus. Kas yra teisingas pasirinkimas? Teisingas pasirinkimas visada yra pasirinkimas, kuris leidžia jums palikti savo netikrą įvaizdį apie save, apie Dievą ir savo santykį su Dievu. Kai suvokiate, kad šiuos prisirišimus būtina atiduoti, galite nuspręsti, jog dėsite dideles pastangas ieškodami šių prisirišimų ir juos atiduodami. Vos tik tai nuspręsite, kelionė džiunglėmis staiga taps lengvu pasivaikščiojimu. Nespėsite nė apsidairyti, o jau būsite išlindę iš džiunglių ir ant paties kalno šlaito. Tą akimirką patirsite persilaužimą, ir žinosite, kad kelias yra tikras ir kad jūs pagaliau tvirtai į šį kelią įstojote. Prašau, nepasiduokite, kol nepatyrėte šio persilaužimo.
Aš asmeniškai patyriau, kaip sunku gali būti kovoti su džiunglėmis. Nesustojau tik todėl, kad nors ir kokia sunki atrodytų buvo situacija, visada žengiau sekantį žingsnį. Perėjau jas, nes galiausiai supratau, ką vaizduoja džiunglės. Nustojau spyriotis prieš akstiną. Paskutinėje kelionės dalyje, kelias status, bet jūs žinote, kur einate, ir todėl žinote, jog galite pasiekti savo tikslą. Todėl galite palikti savo baimes. Tiesą sakant, pagrindinis pavojus šioje kelionės dalyje yra tai, kad jūs jau pasiekėte lygį, iš kurio atsiveria nuostabi panorama. Jums maga atsisėsti ir mėgautis vaizdu. Kadangi iš ten kur jie yra matosi toks puikus vaizdas, kai kurie žmonės pradeda manyti, kad jiems nebėra būtina kopti iki pat viršūnės. Ši pagunda vaizduoja sekantį iššūkį, tačiau jūs bent jau nebesate įstrigę džiunglėse.
Jėzaus komentaras
Norėjau, kad perskaitytumėte mano pasiuntinio komentarus, nes skaitydami jo vibracijas galite atrasti svarbų raktą, kuris padės jums suprasti, kodėl pasirinkau jį savo pasiuntiniu ir kodėl jis pasirinko priimti mano kvietimą.
Visais amžiais mes, Pakylėtųjų Pulkai, turėjome daug pasiuntinių. Galite tarnauti mūsų pasiuntiniu įvairiais būdais. Daugelis mūsų pasiuntinių yra nesąmoningi pasiuntiniai. Mes įkvepiame tam tikrą idėją į išorinę tokio pasiuntinio sąmonę, ir jis pateikia šią idėją pasauliui taip, lyg tai būtų jo paties idėja. Ir visa tai puiku, nes mes čia esame ne dėl garbės. Visa šlovė eina Dievui.
Mes taip pat nemažai turėjome sąmoningų pasiuntinių, kurie žinojo, jog gauna savo mokymą tiesiogiai iš mūsų, ir kurie šitai skelbė pasauliui. Kai naudojame sąmoningą pasiuntinį, pakylėtoji būtybė sulieja savo sąmonę su įsikūnijusio pasiuntinio sąmone. Todėl žinia yra perduodama per pasiuntinio sąmonę.
Žinoma, kai kurie žmonės negalėtų tarnauti pasiuntiniais, nes jų asmenybės ir įsitikinimai iškraipytų žinią. Bet nieko tokio, kad pasiuntinys kažkiek nudažo žinią. Tai priimtina, nes mokinys visada turi žvelgti giliau už išorinį mokymą. Taip pat yra ir su tuo mokymu, kurį aš daviau būdamas įsikūnijime.
Tačiau būti pasiuntiniu nėra lengva užduotis, ir dažnai mes turime ribotas pasirinkimo galimybes. Todėl daugeliu atveju dirbdavome su pasiuntiniais, kurie dar tebeturėjo asmeninių ambicijų liekanų. Tokia asmeninė ambicija gali iki tam tikro laipsnio paveikti žinią. Bet nuoširdus ieškotojas gali ieškoti toliau nei siekia išorinė žinia ir atrasti gyvąją tiesą. Bet jei tik įmanoma, mes mieliau renkamės pasiuntinius turinčius labai mažai asmeninių ambicijų arba iš viso jų neturinčius.
Norėjau, kad perskaitytumėte Kimo komentarus, kadangi jie atskleidžia, jog jis neturi jokių asmeninių ambicijų. Jis neturi jokio valdžios troškimo, jokio troškimo išaukštinti save ir jokio troškimo ką nors kontroliuoti. Pasirinkau jį pasiuntiniu būtent dėl to, kad jis turi nepaprastai didelę pagarbą laisvai žmonių valiai. Jeigu trokštate tapti Pakylėtųjų Pulkų pasiuntiniu, būtent šių savybių jums ir reikia siekti.
Kodėl Kimas priėmė kvietimą tapti mano pasiuntiniu? Jis aprašo, kaip po daugelio metų kelionės dvasiniu keliu, galiausiai pajuto susitaikęs su Dievu. Iš tikrųjų kas įvyko šiame procese yra tai, kad jo siela išsklaidė visus troškimus ir prisirišimus, susijusius su šiuo pasauliu. Jis iš tiesų pasiekė tašką, kai tarė Dievui: „Dieve, gali pasiimti mane namo bet kuriuo metu.“
Tą akimirką aš pasirodžiau jam vidinėse plotmėse ir tariau: „Jeigu nebeturi nieko, ką asmeniškai norėtum veikti šioje planetoje, galbūt norėtum kai ką padaryti dėl manęs?“
Jo siela, tikrąją to žodžio prasme, pašoko iš džiaugsmo ir iš karto sušuko: „Taip Jėzau, norėčiau tau dirbti!“ Noriu jums tuo parodyti, kad raktas į pasiuntinystę yra nesavanaudiškumas ir besąlyginis atsidavimas Dievo valiai. Beje, šios savybės taip pat yra ir sėkmingos mokinystės raktas.
Kadangi Kimas neturi poreikio savęs aukštinti, siekti valdžios ir kontroliuoti kitus, jis labai kukliai žiūri į savo pasiuntinystę. Man tai priimtina, bet jau kol kas. Tačiau aš taip pat noriu, jog žinotumėte, kad jis nebuvo pasirinktas atsitiktinai. Jo siela ir mano siela kilo iš tų pačių dvasinių tėvų – Alfos ir Omegos, gyvenančių aukščiausiame formų pasaulio lygmenyje, kuris dažnai vadinamas Didžiąja Centrine Saule. Jis ir aš sudarome unikalią sielų porą, kurioje mes vienas kitą papildome ir palaikome vienas kito pusiausvyrą. Aš esu tiesus, o jis švelnus.
Noriu, kad žinotumėte, jog jis buvo su manimi mano misijos Galilėjoje metu. Kritiniais momentais, jis palaikė man pusiausvyrą ir suteikė jėgų įvykdyti savo misiją. Noriu, kad žinotumėte, jog aš jį ruošiau labai ilgai. Taip pat noriu, kad žinotumėte, kad jis iš tiesų turi mano patepimą būti mano pasiuntiniu.
Sakau jums tai, nes noriu, kad suprastumėte šios misijos ir pasiuntinystės potencialą bei svarbą.
Tuo pat metu nenoriu, kad visa tai priimtumėte pernelyg rimtai. Nepaverskite mano pasiuntinio kokia nors ikona ar stabu. Jis yra jūsų brolis, ir jis jokiais būdais nėra aukščiau jūsų ar atskirtas nuo jūsų. Jūs taip pat esate mano broliai ir seserys – jeigu pasirinksite būti mano broliais ir seserimis. Visada prisiminkite: neleiskite, kad pasiuntinys užgožtų žinią, ir neleiskite žiniai užgožti šaltinio. Net ir aš, Jėzus, nesu tas šaltinis. Nėra nė vieno gero, tik Dievas.
Versta iš www.ascendedmasterlight.com